intonãcija (lot. intono – šaukiu, rėkiu, garsiai tariu), garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį arba frazę. Sudaro įvairūs garsiniai požymiai: sintagmos (kalbėjimo takto) kirtis (kartais vadinamas loginiu kirčiu), kadencija – tono ir (arba) balso stiprumo kritimas sintagmoje, antikadencija – tono ir (arba) balso stiprumo kilimas, ribinė ir neribinė pauzė, bendras tono ir tembro paaukštinimas, pažeminimas, kalbėjimo tempas ir kita. Svarbiausia intonacijos funkcija – aktualiosios sakinio skaidos raiška. Centrinis žodis sintagmoje (frazės atkarpoje), perteikiančioje konteksto ir situacijos atžvilgiu aktualią (naują, svarbią) informaciją, tariamas ryškia krintančia intonacija (kadencija). Ši frazės dalis vadinama rema, o pabrėžimas – remos kirčiu. Temos (sintagmos, kuri neperteikia aktualios informacijos, o tik sieja frazę su kontekstu ar situacija) centrinis žodis, jeigu ta sintagma esti frazės pradžioje, tariamas kylančia intonacija ir (arba) didėjančiu balso stiprumu (antikadencija), dažnai – ir lėtesniu tempu; atsidūrusi frazės gale (taip būna ekspresyviuose sakiniuose), tema tariama monotoniškai – be aiškesnio tono pakėlimo ar nuleidimo: plg. Pamačiau platų lauką. Lauką ↑ arė (tema) / senis ↓ (rema). Pamačiau šaunų senį. Senis ↑ arė (tema) / lauką ↓ (rema). Neutraliame sakinyje susidaro savotiška intonacija: pradinėje (temos) sintagmoje tonas ir balso stiprumas (intensyvumas) kyla, galinėje (remos) sintagmoje – krinta. Klausiamasis sakinys yra lyg tema, adresuota kitam, todėl, kai nėra kitų aiškių klausimo požymių (klausiamųjų žodžių – įvardžių, dalelyčių ir kitų), tokio sakinio intonacija esti kylanti (antikadencinė), kai tokių požymių yra, intonacijos kilimas nebūtinas. Intonacija gali reikšti ir frazės loginę sklaidą (skirti veiksnio ar aplinkybių grupes nuo tarinio grupių, vienarūšes sakinio dalis nuo nevienarūšių), atlikti apeliacinę (kreipimosi) funkciją (būdingas skiemenų pailginimas, kirčiuotų bei nekirčiuotų skiemenų ir priegaidžių supanašėjimas, pvz., Jõ··na..! Ateik čia!), reikšti įvairiausias emocijas (pvz., stiprus balsių ilginimas ir lūpinimas, arba hiperlabializacija, rodo nuoširdų ar apsimestinį meilumą – mano mažytė tada skamba beveik kaip måno måžütö, balsių delabializacija ir priebalsių ilginimas – didelį pyktį, rupūžė skamba beveik kaip rrыpы.žžė) ir kita. Gana ryški ir intonacijos fonosemantinė funkcija (pvz., žemu tonu tariami žodžiai reiškia didumą, aukštu tonu – mažumą: Mūsų bulvės tokios / ↓ didelės, o jų / tokios ↑ mažytės mažytės↓!). Labai svarbi intonacijos paskirtis – įvairių skatinimo tipų (liepimo, prašymo, patarimo ir smulkesnių jų atmainų) raiška. Liepiamieji sakiniai (ypač jų centriniai žodžiai) dažniausiai tariami trumpiau, staigiau, šiek tiek aukštesniu tonu; prašymą (ypač maldavimą) rodo šiek tiek didesnis skiemeninių garsų ilgumas, žemesnė intonacija ir kita.
Intonacija nėra paprastas fonologinis elementas, nes ji (ir jos dėmenys) tiesiogiai gali perteikti tam tikrą dalykinį ar emocinį turinį. Šiuo atžvilgiu ji artimesnė ne fonemoms ar žodžio prozodiniams elementams, o žodžiams.
L: A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 1995; L. Ceplitis Analiz rečevoj intonacii Riga 1974.
1824