introspektyvioji psichologija

introspektyvióji psichològija, introspèkcinė psichològija, introspekcionzmas, psichologijos kryptis, kurios pagrindinis tyrimo metodas yra introspekcija. Introspektyviosios psichologijos atstovai pabrėžė, kad kito žmogaus psichikos objektyviai pažinti neįmanoma, ją pažinti ir tyrinėti gali tik pats žmogus, kuris yra įgudęs stebėti ir analizuoti subjektyvius potyrius. Introspektyviosios psichologijos ištakos – prancūzų matematiko ir filosofo R. Descartes’o, anglų filosofo J. Locke’o filosofijos teorijos. Anot jų, žmogus psichikos reiškinius pažįsta iš esmės kitaip negu aplinką: psichikos pažinimas remiasi vidiniu stebėjimu arba vidiniu patyrimu. To pažinimo objektas – psichiniai vaizdai, mintys, išgyvenimai. Introspektyviąją psichologiją plėtojo vokiečių psichologas W. Wundtas ir jo mokiniai, kurie pradėjo taikyti psichologijoje introspekcijos metodus. Jie derino introspekciją su eksperimentu. Buvo manoma, kad nepatikimumą, būdingą nemokslinei savistabai, galima pašalinti tiriamus asmenis specialiai treniruojant: tiriamieji įgyja įgūdį atsiskaityti patys sau už tai, ką dirginami tiesiogiai suvokia. Jų teikiamos žinios mokslo faktais buvo laikomos tik tuo atveju, jei pasikartojantys dirgikliai sukeldavo visada tuos pačius subjektyvius reiškinius. Pojūčiai buvo laikomi psichikos struktūros elementais, o atminties vaizdiniai ir elementarūs veiksmai – jų kopijomis. Šie jutiminės sąmonės elementai buvo tiriami kokybės, intensyvumo ir kitais atžvilgiais. Ypač nuosekliai šio požiūrio laikėsi 20 amžiaus pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris (struktūrinė psichologija). Vokiečių psichologas ir filosofas F. Brentano ir jo sekėjai (vokiečių psichologai C. Stumpfas, T. Lippsas, O. Külpe) teigė, kad psichologija turi objektyviai, visiškai ir konkrečiai atkurti individo išgyvenimus. Ši nuostata turėjo įtakos Würzburgo mokyklai, kurios šalininkai introspekcijos būdu gautą informaciją apie tiesioginius dirgiklius jungė su retrospekcija – vėlesniu atkūrimu to, ką patyrė žmogus spręsdamas intelektinius uždavinius. Introspektyviąją psichologiją kritikavo biheivioristai (J. B. Watsonas), rusų fiziologas ir psichologas I. Pavlovas ir jo sekėjai; vėliau geštaltpsichologijos atstovai (W. Köhleris).

1868