Ipiutãko kultūrà, eskimų archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 500–900 Aliaskos šiaurės vakarinėje dalyje. Pavadinta pagal Hapo kyšulyje, į pietus nuo Ipiutako lagūnos, F. Rainey (Jungtinės Amerikos Valstijos) bei H. Larseno (Danija) atrastą ir 1939–41 tirtą gyvenvietę. Ši kultūra turi sąsajų su Kachemako kultūra. Žmonės šiltuoju metų laiku gyvenvietes kūrė prie vandens, šaltuoju – kėlėsi į Hapo kyšulio gilumą. Gyveno 4 × 4 m dydžio medinėse pusiau žeminėse su židiniais (1939–41 rasta apie 580 tokių pastatų). Vertėsi medžiokle (medžiojo vėplius ir ruonius, t. p. šiaurinius elnius, paukščius), žvejyba.
Ipiutako kultūros radiniai: 1–4 gyvūnų skulptūrėlės ir fantastinės figūrėlės, 5 – ažūrinis dirbinys
Ipiutako kultūros gyventojai naudojo akmeninius (iš titnago ir skalūno darė rėžtukus, grandukus, gremžtukus) ir kaulinius (iš kaulo, ilčių ir ragų darė strėlių antgalius, žeberklus, harpūnus) įrankius; kauliniai dirbiniai puošti realistiškais piešiniais ir geometriniais ornamentais. Keramikos nenaudojo. Mirusiuosius laidojo su įkapėmis ir kaukėmis, kartais mediniuose karstuose. Kapuose t. p. rasta iš ilčių padarytų gyvūnų skulptūrėlių ir fantastinių figūrėlių, įvairių ažūrinių dirbinių; manoma, Ipiutako kultūros žmonės buvo susiję su šamanizmu. Šią kultūrą pakeitė Thulės kultūra.