Irãko literatūrà. Irako teritorijoje buvo kuriama Mesopotamijos raštija, Sasanidų valdymo laikotarpiu – literatūra persų kalba (persų literatūra). Po arabų užkariavimų 8 amžiaus viduryje–11 amžiuje Irakas tapo žymiu arabų literatūros centru (arabų literatūra). Mongolų įsiveržimas, Osmanų valdymas ir Europos valstybių ekspansija ilgam sustabdė literatūros plėtotę.
19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas, rašyta arabų kalba. Vyravo poezijos žanras. Poetai S. at Tamimi (1776–1845), A. B. al Omari (1790–1862), A. G. al Achrasas (1806–73) kūrė panegirikas, A. al Alusi (1802–54) – rimuotą prozą. A. al Ansari (1803–85) plėtojo šviečiamąsias idėjas. Poetai D. S. az Zahavi (1863–1936), A. M. al Kazimas (1865–1935) reiškė šviečiamąsias ir nacionalinio išsivadavimo idėjas. Žymiausias šio laikotarpio poetas M. ar Rusafi (1875–1946) skleidė panarabizmo nuostatas, parašė patriotinių kasidų. M. M. al Džavahiri (1899–97), M. S. Bachras al Ulumas (g. 1911) parašė politinių eilėraščių apie socialinės pertvarkos būtinumą. D. al Chalili kūrė socialinę utopiją, V. al Bajati (g. 1926) – eilėraščius ir poemas politinėmis ir socialinėmis temomis. N. al Malaikos (1923–2007), B. Š. as Saijabo (1926–64) poetinėje kūryboje vyrauja gamtos, asmeninių išgyvenimų motyvai, jie rašė baltosiomis eilėmis. Apsakymo ir apysakos žanrą pradėjo M. A. as Saidas (1901–37), plėtojo realizmą. Prozą kūrė D. N. Ajubas, G. T. Farmanas (g. 1927), Š. Chusbakas (g. 1930), A. M. ar Rubaji (g. 1938), A. M. Nuri (g. 1921). Joje nagrinėjamos politinės, visuomeninės, psichologinės, kaimo varguomenės problemos, naudojamos pasakojimo įvairios priemonės. Moterų problemas plėtojo rašytoja L. ad Dulaimi.
Žymesni 20 amžiaus pabaigos poetai: J. T. Hafizas, S. Mahdi, H. Saidas, H. Š. Džafaras. Po 1968 daug rašytojų emigravo, žymesni – C. al Maali (į Vokietiją), S. Bulusas (į Didžiąją Britaniją), H. Janabi (į Lenkiją). Irake literatūra dar kuriama kurdų ir turkmėnų kalbomis.
Irako kultūra