iranstika, orientalistikos šaka, tirianti iranėnų kalbas, literatūrą, istoriją, kultūrą, ūkį. Skiriama persistika, afganistika, kurdistika ir kitos iranistikos šakos. Iranistikos užuomazgų Vakarų Europoje atsirado 13 amžiuje. Daugiausia tai keliautojų ir pirklių kelionių aprašymai. 17 amžiuje imta versti į Europos kalbas senosios iranėnų literatūros kūrinių, skelbti šaltinius ir mokslinius veikalus, sudarinėti žodynus. 1700 T. Hyde’as (Anglija) parašė veikalą Senovės persų religijos istorija (Historia religionis veterum Persarum). A. H. Anquetilis-Duperronas (Prancūzija) į lotynų kalbą išvertė ir 1771 išleido Zend Avesta.
Iranistikos raidai didelę įtaką turėjo G. F. Grotefendo (Vokietija) ir H. C. Rawlinsono (Didžioji Britanija) senovės persų dantiraščio dešifravimai. Pasirodė persų poezijos tyrinėjimų, šaltinių vertimų, senovės iranėnų kalbų tyrinėjimų (W. Jonesas, Didžioji Britanija; E. Burnoufas, Prancūzija). Jų darbai padėjo iranistikai susiklostyti kaip mokslui. Iki 19 amžiaus vidurio buvo išversti geriausi persų poezijos kūriniai (A. I. Silvestre’as de Sacy, Prancūzija; J. von Hammeris-Purgstallis, Austrija-Vengrija). 19 amžiuje buvo parašyta išsamių Persijos istorijos veikalų. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje humanitarinių mokslų plėtra paskatino tolesnę iranistikos raidą ir diferenciaciją. Toliau buvo tyrinėjama paleografija, epigrafika, numizmatika, pradėta tirti senovės iranėnų kalbas (baktrų, partų). Iranistikos srityje daugiausia pasižymėjo C. Bartholomae, W. Geigeris, T. Nöldeke, J. Markwartas (Vokietija), E. G. Browne’as (Didžioji Britanija), F. Andreasas, J. Darmesteteras (Prancūzija). Iranistikos laimėjimai buvo susisteminti enciklopedinių leidinių Irano filologijos pagrindai (Grundriss der iranischen Philologie 2 tomai 1895–1914), Islamo enciklopedijos (The Encyclopaedia of Islam 5 tomai 1913–38, naujas leidimas 1960–93; keturiomis kalbomis) iranistiniuose straipsniuose.
20 amžiuje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėta domėtis Persijos socialinėmis ir ūkio problemomis, imta tirti ne tik praeitį, bet ir dabartį. Senovės Irano ir iranėnų istorijos ir kultūros klausimais veikalų parašė E. Herzfeldas (Vokietija), R. Kentas (Jungtinės Amerikos Valstijos), É. Benveniste’as (Prancūzija), G. Morgenstierne (Norvegija) ir kiti. Irano viduramžius tyrė ir šaltinius publikavo A. Christensenas (Danija). V. Bartoldas (Rusija). Irane nuo 20 amžiaus vidurio daugiausia tyrinėjama literatūra, kalbos, istorija.
Svarbiausi iranistikos centrai: Mičigano, Harvardo, Kolumbijos (Jungtinės Amerikos Valstijos), Kembridžo (Didžioji Britanija), Paryžiaus, Berlyno, Romos, Delio, Sankt Peterburgo, Maskvos universitetai, Prancūzijos-Irano institutas (Paryžius), Rytų studijų institutas (Italija), Rusijos Mokslų akademijos institutai, Irano kalbos ir literatūros akademija (Teheranas). 19 amžiaus pradžioje Vilniaus universitete mokyta Persijos istorijos ir persų kalbos. Iranistais tapo A. Chodzka Boreika, I. Petraševskis, J. Senkovskis.
L: A. Arberry British Contributions to Persian Studies London 1942; J. M. Upton The History of Modern Iran. An Interpretation Cambridge 1960.