Irãno dail
Seniausių laikų dailė
Išliko neolito laikotarpio molinių geometrinių formų dirbinių, skirtų skaičiuoti arba žaisti, puodų šukių (aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų). Rasta daug molinių gyvūnų statulėlių, t. p. žmonių figūrėlių. Šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų atsirado zigzagais, rombais, trikampiais, suremtų gembių motyvais dekoruotų keramikos dirbinių, penktame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėta dekoruoti zoomorfiniais motyvais.
Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų (eneolito laikotarpis) kurti gana paprastų formų, bet sudėtingai dekoruoti keramikos dirbiniai; dažniausiai dekoruota rudu arba juodu piešiniu tamsiai geltoname fone. Įvairiose vietovėse plito skirtingų formų ir dekoro motyvų dirbiniai (Sūzuose gamintos aukštos plonasienės taurės, dekoruotos stilizuotais gyvūnų, daugiausia ožkų, paukščių, šunų, gyvačių atvaizdais ir sudėtingais geometriniais motyvais). Išliko nedidelių zoomorfinių indų. Iš protoelamo laikotarpio išliko gyvūnų, vaizduojamų žmogaus pozomis, skulptūrėlių ir atvaizdų akmeniniuose antspauduose.
Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų–6 a. pr. Kr. viduryje dabartinio Irano pietvakarinėje dalyje klestėjo Elamo dailė. Atskirą Irano senosios dailės kūrinių grupę sudaro bronzos dirbiniai iš Luristano srityje rastų 12–8 a. pr. Kr. klajoklių genčių kapaviečių (Luristano bronza). Achaimenidų laikotarpio (559–330 pr. Kr.) dailei būdinga Asirijos, Babilonijos, Egipto, Graikijos meno bruožai. Gausiai dekoruoti rūmų interjerai (jaučių, liūtų, grifonų pavidalo gembėmis puošti kolonų kapiteliai, spalvotų glazūruotų plytelių panò, valdovą ir valstybės galybę šlovinantys, religines ceremonijas ir kita vaizduojantys akmens reljefai). Sukurta reljefų ant uolų (uoloje iškirstõs Darėjaus I Didžiojo kapavietės reljefai, Nakš‑e Rostamas, 5 a. prieš Kristų).
Ypač meniški Achaimenidų laikotarpiu sukurti taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai – raižyti, kalstyti auksiniai ir sidabriniai indai (taurės, dubenys, ąsočiai, ritonai), juvelyriniai dirbiniai (vėriniai iš aukso ir brangakmenių, apyrankės, auskarai su gyvūnų ir augalų motyvais), monetos su valdovų portretais ir simbolinių gyvūnų atvaizdais, raižyti akmeniniai antspaudai su medžioklės vaizdais, heraldiniais motyvais.
Seleukidų valstybės laikotarpiu (3 a. pr. Kr.– 2 a. pr. Kr. vidurys) dailėje daugiausia remtasi helenizmo pavyzdžiais. Helenistinės stilistikos atsisakyta 1–2 a. (Partų karalystės laikotarpiu), vyravo plokščios, stilizuotos, frontalios kompozicijos. Sasanidų valdymo metais (224–7 a. vidurys) sukurta daug uolų reljefų. Jie aukštesni, apvalesni nei ankstesnieji, būdinga daugiaplanė kompozicija, dinamiškumas, sąlygiškos pozos ir masteliai. Reljefų siužetai – investitūra (vaizduojama, kaip dievybė suteikia karaliui valdžią), valdovo ir priešų vado dvikova, triumfas, medžioklė ir kita.
Buvo kuriama ir apvalioji skulptūra (Šapūro I statula, rasta oloje prie Bišapuro, 3 amžius). Interjerus puošė sienų tapyba, stiuko plytelės su bareljefiniais žmonių bei gyvūnų atvaizdais ir kita. Meniška Sasanidų taikomoji dekoratyvinė dailė, ypač žymūs sidabriniai ir auksiniai indai (dubenys, taurės, ąsočiai), puošti kalstytais, lietais arba raižytais vaizdais (vaizduota valdovo puotos, medžioklės, mitiniai gyvūnai ir kita). Sukurta daug gemų (spaudų, amuletų iš pusbrangių akmenų). Rasta raižyto stiklo taurių, flakonų. Austa prabangūs vilnoniai ir šilkiniai audiniai su zoomorfiniais motyvais.
7–17 amžiaus dailė
7 a. Iraną užkariavus arabams pradėtas kurti islamo menas. Plėtota ornamentinė dailė; nors islamas draudė vaizduoti gyvas būtybes, kartais tai buvo leidžiama: rūmai, didikų namai dekoruoti sienine tapyba, stiuko reljefais – medžioklės, dvaro gyvenimo ir kitais siužetais (fragmentai iš Nišaburo, 8–10 amžius). Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje tęstos tradicijos, atsirado ir naujų bruožų. Sakralinių pastatų interjerai dekoruoti stiuko ornamentais, glazūruotais kokliais, mozaika, fasadai – polichromine keramika ir mozaika. Ankstyvieji metaliniai (daugiausia bronzos) indai panašūs į Sasanidų laikotarpio dirbinius; 11 a. pabaigoje indų dekoro motyvai įgavo ornamentinį pobūdį. Indai inkrustuoti (sidabru, auksu, variu), raižyti. Gaminta įvairių formų glazūruota keramika (9 a. pabaigoje pradėtas naudoti liustras).
Rumi eilėraščių knygos antraštinių puslapių iliuminacija (Tebrizas, 15 a., Lindeno muziejus Stuttgarte)
11–13 a. – keramikos suklestėjimo laikotarpis (centrai – Kašanas, Nišaburas ir kiti). Dirbiniai buvo dekoruojami liustru, auksu, ornamentuose naudoti įrašai, peizažų, buities, medžioklės ir kiti motyvai. Plito ir stiklo dirbiniai (ąsočiai, flakonai ir kita). Po 13 a. vidurio mongolų antplūdžio, pristabdžiusio kultūros plėtotę, dailė ėmė atgyti jau šio amžiaus antroje pusėje. Nuo 14 a. klestėjo miniatiūrų tapyba (Isfahano miniatiūros mokykla, Širazo miniatiūros mokykla, Tebrizo miniatiūros mokykla). 16–17 a. suklestėjo taikomoji dekoratyvinė dailė. Ypač išpopuliarėjo gausiai ornamentuotų spalvingų šilkinių, aksominių audinių, šilkinių ir vilnonių aukso ir sidabro gijomis ataustų kilimų (persų kilimai) gamyba.
18 amžiaus–20 amžiaus pirmos pusės dailė
18–19 a. dailė rėmėsi ankstesniais pavyzdžiais, jai įtakos turėjo Europos menas (atsirado akvarelinė, aliejinė tapyba, kurti daugiausia portretai, buitinio žanro kūriniai). Paplito pigūs fabrikiniai gaminiai, bet kilimai, keramika, metalo dirbiniai išliko aukšto meninio lygio. 20 a. pirmoje pusėje toliau plėtota europietiškojo stiliaus dailė. Aktyvus jos propaguotojas buvo Europoje mokęsis, natūralistinius paveikslus tapęs M. Ghaffari (žinomas kaip K. al Mulkas, 1852–1940). Kurta ir tradicinės krypties dailė (H. Bihzadas, 1894–1968), kavinių interjerus puošė liaudies dailininkų tapyba.
20 amžiaus antros pusės dailė
20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje pradėjo klostytis Irano modernioji dailė (vieni pirmųjų jos atstovų – Dž. Ziapuras, g. 1928, M. Gregorianas, g. 1925). 7 dešimtmetyje susiformavo sakvakhanos mokykla (saqqakhana – fontanas šiitų kankinių atminimui, maldos vieta), jos atstovai derino šiitų ikonografijos motyvus su Europos dailės stiliais ir technikomis, eksperimentavo su kaligrafija (H. Zenderudi, g. 1937, P. Tanavoli, g. 1937, S. Armanjani, g. 1939). 9 dešimtmetyje dailė buvo susijusi su politinėmis realijomis, sukurta daug plakatų, žadinančių tautinę savimonę. 10 dešimtmečio pabaigoje meninė veikla pagyvėjo, kūrė daug menininkų (F. Ossuli, g. 1953, eksperimentavo su persų miniatiūros stilistika). Žymi iš Irano kilusių, kitose šalyse gyvenančių dailininkų kūryba (S. Neshat fotografijose ir videoinstaliacijose keliami su islamu, revoliucija, prievarta, moterų problemomis susiję klausimai).
917
sienų tapyba 40 kolonų (Čehel Sotun) rūmuose Isfahane (apie 1647)
Irano kultūra