iševiniai valstiẽčiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai, išsaugoję teisę persikelti iš vieno feodalo valdos į kito valdą ar magdeburginį miestą.
Daugiausia tai buvo drevininkai, druskiai, raitininkai, sekovai, dalis dailidžių; pasitaikydavo ir šiaip duoklininkų. Iki 16 a. vidurio išeiviniais valstiečiais tapdavo feodalų ar jų dvarų administratorių nekontroliuojami kai kurie neišeivinių šeimų nariai. 16 a. išeivystės teisę tvirtai išlaikė viršutinis valstiečių sluoksnis – tarnybininkai (gausiausia jų kategorija – keliuočiai). 17 a. ir jų dauguma prarado šią teisę.
Išeiviniai valstiečiai, palikdami poną, galėjo pasiimti kilnojamąjį turtą, bet ūkis ir derlius likdavo jam. Išeivystę pripažino tik paprotinė teisė, kodifikuota feodalinė teisė neteikė jai jokių garantijų. 16 a. 4 dešimtmetyje išeivystė buvo suvaržyta. Tai įteisinta Antrajame Lietuvos Statute (1566): atsirado senatis, pagal kurią, išgyvenus vienoje vietoje 10 metų, ta teisė buvo prarandama, dėl to nuo 16 a. vidurio išeivinių valstiečių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labai sumažėjo, 17–18 a. jų teliko beveik tik Žemaitijoje.
-išeivystė
683