iškiliãspaudė, seniausias spaudos būdas, kuriuo spausdinant atspaudas gaunamas nuo iškilų spaudos formos spausdinamųjų elementų (dažniausiai vienodo aukščio). Dažų tepimo velenėliais tepami tik spausdinamieji spaudos formos elementai, spausdinamojoje medžiagoje paliekantys tikslų, ryškų, geros kokybės atspaudą. Iškiliaspaudės formos būna tekstinės (tekstas renkamas iš atskirų metalinių ar plastikinių spaudos ženklų), vaizdinės, naudojamos spausdinimo klišės iliustracijoms spausdinti, ir mišriosios (labiausiai paplitusios); pirminės (originaliosios) ir antrinės (stereotipai, naudojami didelio tiražo leidiniams spausdinti, kai nepakanka vienos spaudos formos). Iškiliaspaudės rūšys: fleksografinė spauda (spausdinama greit džiūstančiais – fleksografiniais – dažais ir elastingomis spaudos formomis) ir iškilioji ofsetinė spauda.
iškiliaspaudės ženklai iš metalo
Iškiliaspaudė atsirado 9 a. Kinijoje – iškilieji spausdinamieji ženklai buvo išpjaustyti medžio lentoje. 11 a. ženklus imta išpjaustyti atskirai ir iš jų rinkti tekstus. Apie 1440 J. Gutenbergas pradėjo lieti iškiliaspaudės ženklus iš metalo. Iškiliaspaude spausdinta iki 20 a. pabaigos.