Islándijos gamtà
Islandijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Kranto linijos ilgis 4970 kilometrų. Pietinis krantas lėkštas, akumuliacinis, rytinis, šiaurinis ir vakarinis – fjordiniai (daug įlankų, pusiasalių, gilių fjordų). Didžiausios įlankos: Faxaflói, Breiðafjörðuro (vakaruose), Húnaflói (šiaurėje). Islandijai priklauso palei Islandijos salos krantus išsibarsčiusios salos, didžiausios – Heimaey (13,4 km2), Hrísey (8,0 km2), Hjörsey (5,5 km2).
Reljefas
Islandijos sala vulkaninės kilmės. Susiformavo prieš apie 60 mln. m. dviejų litosferos plokščių (Šiaurės Amerikos vakaruose ir Eurazijos rytuose) pakraščių sandūroje (spredingo zonoje). Salą sudaro iškilęs virš vandenyno lygio Vidurio Atlanto kalnagūbrio fragmentas su didelio storio Žemės pluta; išilgai jo eina riftas. Sala sudaryta iš kainozojaus magminių ir vulkaninių uolienų (daugiausia bazaltų, tufų, t. p. riolitų, dacitų, andezitų). Aktyvus vulkanizmas; gausu ugnikalnių (kai kuriuos dengia ledynai), geizerių (Didysis, Strokkuras), karštųjų versmių (Deildartunguhveris), solfatarų, geoterminių anomalijų. Apie 30 ugnikalnių yra aktyvūs. Aktyviausi ugnikalniai – Hekla, Grímsvötnas, Katla, Askja, Krafla, aukščiausias – Hvannadalshnúkuras (2119 m – aukščiausias Islandijos kalnas). Lavos laukuose gausu urvų (juose būna iki 1 m aukščio lavos stalaktitų ir stalagmitų); Vatnajökullio ir kituose ledynuose geoterminiai vandenys išplovė didelius ledyninius urvus.
Šiaurės Amerikos ir Eurazijos litosferos plokštes skiriantis riftas
Landmanaloigaro spalvotieji kalnai
Islandijos dabartinis reljefas susiformavo kainozojuje veikiamas vulkaninių, tektoninių ir ledyninių procesų. Paviršiaus vidutinis aukštis 500 metrų. Vyrauja kalnai ir aukštumos, apie 7 % paviršiaus užima lygumos (daugiausia pietinėse ir pietvakarinėse pakrantėse). Didesnę salos dalį užima 700–1000 m aukščio plynaukštė (joje yra kalnagūbrių iki 1500 m aukščio), kuri stačiais šlaitais nusileidžia į pakrantę. Vulkanines uolienas daugelyje vietų dengia kvartero ledyninės nuogulos, būdingas moreninis reljefas (zandrai, galinių morenų gūbriai ir kita); yra mutonų, ledyninių slėnių ir cirkų.
Būna žemės drebėjimų (stiprūs buvo 1784 ir 1896).
Islandijos kraštovaizdis
Islandijos vulkaninis kraštovaizdis
Strokkuro geizeris
Klimatas
Klimatas subarktinis jūrinis. Didelę įtaką pietiniams ir vakariniams krantams turi šiltoji Golfo srovė, šiauriniams ir rytiniams krantams – šaltoji Rytų Grenlandijos srovė. Reikjavike sausio mėnesio temperatūra nuo 1,9 °C iki –3,0 °C, liepos 8,3–13,3 °C, Akureyri atitinkamai nuo –5,5 °C iki 0,9 °C ir 7,5–14,5 °C. Sniego ribos aukštis 650–1400 metrų.
Islandijos vidurinėje dalyje per metus iškrinta 400 mm, šiaurinės dalies fjorduose – 500–600 mm, pietrytinėje dalyje ir Vestmannaeyjaro salose – iki 1200–1600 mm kritulių; daugiausia nuo rugsėjo–spalio iki sausio. Sniegas sudaro 30 % visų kritulių, iškrintančių Islandijos šiaurėje, 20 % – rytuose. Dažnos audros (vyrauja stiprūs vakarų vėjai), rūkai (daugiausia gegužę–rugsėjį).
Vidaus vandenys
Kirkjufosso krioklys (Kirkjufellsá upė)
Upės trumpos, vandeningos, slenkstėtos, daugiau nei 200 krioklių (Glymuro, Skógafosso, Dettifosso, Gullfosso); aukščiausi – Glymuro (198 m), Hengifosso (128 m), Háifoss í Fossá (122 metrai). Patvinsta pavasarį ir vasarą; išsiveržus polediniams ugnikalniams kyla katastrofiniai potvyniai. Ilgiausios upės: Þjórsá (237 km), Kalnų Jökulsá (Jökulsá á Fjöllum; 206 km), Ölfusá, Skjálfandafljótas, Slėnio Jökulsá (Jökulsá á Dal). Ežerai užima 2,7 % Islandijos teritorijos. Jie daugiausia tektoninės, vulkaninės ir ledyninės kilmės. Didžiausi ežerai – Þingvallavatno (84 km2), Þórisvatno (70 km2), giliausias – Öskjuvatno (217 metrų). Ledynai dengia 11,5 % Islandijos teritorijos. Didžiausi ledynai: Vatnajökullis (8800 km2; didžiausias Europoje), Hofsjökullis (994 km2), Langjökullis, Mýrdalsjökullis, Drangajökullis.
Gullfosso krioklys (Hvítá upė)
ledynas
Dirvožemiai
Dirvožemiai daugiausia vulkanžemiai (1/2 visų dirvožemių); Islandijos pietuose, Šiaurės Rytų regiono šiaurėje vyrauja rudi, pakrančių lygumose, upių slėniuose – supelkėję ir glėjiškieji, vakariniuose, šiauriniuose ir rytiniuose kalnuotuose regionuose – rudi glėjiškieji vulkanžemiai. Kalnuotuose regionuose (Islandijos pietvakariuose, šiaurėje ir pietryčiuose) yra kalkžemių, Vakarų ir Vakarų Fjordų regionų pakrantėse – durpžemių.
Augalija ir gyvūnija
Augalija skurdi (apie 470 rūšių augalų), nuniokota ugnikalnių išsiveržimų (lavos srautų, vulkaninių pelenų). Apie 2/3 teritorijos užima tundra, apie 6 % – miškatundrė. Vakaruose ir pietvakariuose yra durpinių pelkių ir drėgnų varpinių pievų. Iki atsikeliant gyventojams saloje veisėsi poliarinės lapės, vėliau introdukuoti šiauriniai elniai (18 a. pabaigoje), atsitiktinai įvežti graužikai (pelės, žiurkės), audinės. Pakrančių vandenyse veisiasi ruoniai, vėpliai, kai kurios banginių rūšys. Peri 78 rūšys paukščių (gulbės, sakalai, baltieji tetervinai, antarktinės žuvėdros, ereliai žuvininkai, pufinai, šiauriniai audrapaukščiai, laibasnapiai narūnėliai, raudonkojai tulikai, paprastosios alkos, didieji kormoranai). Ežeruose veisiasi upėtakiai, upėse – lašišos, priekrantėse – menkės, uotai, silkės ir kitos žuvys, krevetės, moliuskai.
jūrinė šarka
Islandijos miškas
atlantinis mormonas
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 9985 km2 (2003). Nacionaliniai parkai: Þingvelliro (pasaulio paveldo vertybė nuo 2004), Jökulsá kanjono, Skaftafellio, Snæfellsjökullio, Vatnajökullio (pasaulio paveldo vertybė nuo 2019). 38 gamtos rezervatai, 34 gamtos paminklai. Surtsey (naujai susiformavusi vulkaninė sala) – pasaulio paveldo vertybė nuo 2008. 6 Ramsaro konvencijos (Islandijoje įsigaliojo 1978) saugomos vietovės (plotas 128,666 km2).
solfatara
geoterminis rajonas
lavos laukas
1787
Islandijos konstitucinė santvarka
Islandijos partijos ir profsąjungos
Islandijos ginkluotosios pajėgos