išmirkmas, augalų skurdimas ir žuvimas dėl drėgmės pertekliaus. Dažniausiai augalai išmirksta pavasarį, rečiau žiemą. Šlapiose dirvose augalams trūksta deguonies, dėl to sėklos negali sudygti, daigai būna pageltę, silpni ir lengvai apsikrečia ligomis (žiemkenčiai – pavasariniu pelėsiu). Drėgmės perteklius kenkia ir suaugusių augalų šaknims. Pažeidus šaknis gelsta, silpniau auga augalų antžeminės dalys ir augalai gali žūti. Nuo per gausios drėgmės dirvoje susilpnėja augalo ramstiniai audiniai (išgulimas), padidėja lapalakščiai – augalai gauna mažiau šviesos. Siekiant išvengti išmirkimo slėsnesnėse dirvose rudenį pasėliai vagojami, išmirkę dirvožemiai sausinami. Išmirkimas negresia augalams, prisitaikiusiems augti drėgnose vietose: kai kuriems migliniams (nendrėms, ryžiams, baltosioms smilgoms, pieviniams pašiaušėliams), viksviniams, pelkių augalams.
1021