išnaudójimas, eksploatãcija, santykiai tarp asmenų ar jų grupių, kai vieni dėl savo palankesnės kitų atžvilgiu padėties gauna naudos šių sąskaita.
Išnaudojimas dažniausiai vertinamas neigiamai, siejamas su neteisingumu, o jo egzistavimas aiškinamas tam tikromis visuomenės struktūromis. Nuomonės, kokia visuomenės struktūra palanki išnaudojimui ir kuo konkrečiai jis reiškiasi, skiriasi. Išnaudojimas reiškiasi visose gyvenimo srityse (moterų, vaikų, etninių grupių ir kitoks išnaudojimas), daugiausia tyrinėtas ekonomikoje.
Pastaruosius du šimtmečius išnaudojimo aiškinimas paremtas marksistine (marksistinė išnaudojimo teorija) ir neoklasikine (neoklasikinė išnaudojimo teorija) ekonominėmis teorijomis.
Marksistinė išnaudojimo samprata
19 a. K. Marxas pateikė išnaudojimo klasinį aiškinimą. Pagal jį, visose visuomenėse, kuriose pajėgiama gaminti daugiau negu būtina gamyboje dalyvaujančių gyventojų vartojimui patenkinti, susidaro klasės, siekiančios kontroliuoti produkto perteklių. Klasė, gaminanti daugiau negu suvartoja, tampa išnaudojamąja, klasė, turinti galią kontroliuoti pirmosios klasės sukurto produkto perteklių, vadinama išnaudotojiškąja. Pagal K. Marxą, išnaudotojiški santykiai yra esminis bet kurio istorinio laikotarpio santykių tarp visuomenės klasių bruožas. K. Marxas daugiausia dėmesio skyrė kapitalistinio gamybos būdo analizei ir išnaudojimui kapitalistinėje visuomenėje. Joje, pagal K. Marxą, išnaudojami samdomieji darbininkai, kurie parduoda savo darbą (darbo jėgą ar gebėjimą dirbti) gamybos priemonių savininkui ir darbdavio verčiami dirbti ilgiau ir pagaminti daugiau negu jiems mokamo darbo užmokesčio ekvivalentas. Darbininkai neturi kito pasirinkimo, nes neturi gamybos priemonių. Kapitalisto gaunamas pelnas K. Marxui buvo išnaudojimo įrodymas. Tai, kad kapitalistinėje visuomenėje yra laisvi mainai ir formali teisė pasirinkti, kam ir už kiek parduoti darbą, pagal K. Marxą, tėra fikcija, nes darbininkas priverstas dirbti ne tik būtinąjį laiką, už kurį jam sumokama alga, bet ir papildomą, kurio metu sukurtą produktą neatlygintinai pasisavina gamybos priemonių savininkas.
Neoklasikinė išnaudojimo samprata
Pagal neoklasikus, išnaudojimas yra netobulosios konkurencijos rinkų ypatybė, nes rinkos dalyvių derybinės galios yra skirtingos. Darbo rinkos atveju darbuotojų išnaudojimas reiškiasi tuomet, kai derantis dėl darbo užmokesčio įmonių savininkų ar vadybininkų derybinės galios didesnės nei darbuotojų. Tuomet darbo rinka yra monopsoninė (įmonė turi didesnę galią negu individualus darbuotojas) ir darbas perkamas už mažesnę kainą negu tai būtų esant vienodoms derybinėms galioms, tai yra darbo užmokestis yra mažesnis už ribinį darbo produktyvumą. Pagal marksistinę teoriją, kapitalistinei gamybai visada būdingas darbininkų išnaudojimas, pagal neoklasikinę – tik tam tikromis rinkos sąlygomis.
Išnaudojimo įveikimo būdai
Skirtingi išnaudojimo aiškinimai nurodo ir skirtingus jo įveikimo būdus. K. Marxas išnaudojimo panaikinimą siejo su visos visuomenės struktūros, jos gamybos būdo pakeitimu.
Pagal neoklasikus, sumažinti išnaudojimą ar jo išvengti galima stiprinant silpnosios derybinės pusės galias rinkoje. Darbo rinkoje darbuotojai gali vienytis į profsąjungas arba valstybė gali įsikišti ir reguliuoti darbo užmokestį taip, kaip reguliuoja kitų prekių kainas rinkose, kurių dalyviai turi skirtingas derybines galias, pavyzdžiui, kainų reguliavimas monopolinėse rinkose. Aukštos kvalifikacijos darbuotojai (ekspertai) turi pakankamai didelę derybinę galią ir individualiai derėdamiesi su įmone pajėgūs išvengti išnaudojimo. Vidutinės kvalifikacijos masinių profesijų darbuotojai savo derybines galias stiprina vienydamiesi į profsąjungas ir dėl darbo užmokesčio su darbdaviu derasi ne individualiai, bet kolektyviai. Nekvalifikuotų darbininkų, nesugebančių telktis į profsąjungas ir kolektyviai derėtis, darbo užmokestį (pavyzdžiui, vadinamąją minimalią algą) nustato ir taip juos nuo išnaudojimo apsaugo (ar bent išnaudojimą sumažina) valstybė.
Skirtingų derybinių galių išnaudojimo samprata pritaikoma aiškinant ne tik santykius tarp samdomų darbuotojų ir darbdavių. Gali būti išnaudojami ir smulkieji savininkai, vartotojai (pavyzdžiui, ūkininkai, paskolas imantys bankų klientai), jeigu jų derybinės galios yra silpnesnės negu rinkos kontrahento (sutarties kitos šalies).
Kitos išnaudojimo rūšys
Greta ekonominio išnaudojimo gali būti tam tikrų grupių seksualinis, kultūrinis ir kitas išnaudojimas (jis atsiranda, nes šios grupės silpnesnės, mažesnės ir kita).
386