Ispãnijos įpėdinỹstės kãras, Anglijos, Olandijos ir Šventosios Romos imperijos karas su Prancūzija ir Ispanija (1701–14).
Priežastys
Ispanijos įpėdinystės karas kilo dėl pretenzijų į neturinčio įpėdinio Ispanijos karaliaus Karolio II Pamišėlio sostą. Gauti sostą ir Ispanijos valdas pretendavo palikuonių iš santuokų su ispanų princesėmis turintys Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (sosto siekė vaikaičiui) ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas I (sosto siekė sūnui). Anglija ir Olandija, nenorėdamos Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos stiprėjimo, siūlė padalyti Ispanijos valdas (Europoje ir Amerikoje). Karolis II Pamišėlis sosto paveldėtoju skyrė Liudviko XIV vaikaitį Pilypą Anžu (jis 1700 Karoliui II Pamišėliui mirus tapo Ispanijos karaliumi Pilypu V). Anglija ir Olandija neprieštaravo su sąlyga, kad Ispanija būtų nepriklausoma nuo Prancūzijos.
1701 02 Liudvikui XIV paskelbus Pilypą V savo įpėdiniu ir faktiškai ėmus valdyti Ispaniją, 1701 09 Anglija ir Olandija sudarė su Šventąja Romos imperija sąjungą (Didįjį aljansą; netrukus prisidėjo Danija, Portugalija, dauguma Vokietijos kunigaikštysčių ir buvusi Prancūzijos sąjungininkė Savoja) ir 1702 05 paskelbė karą Prancūzijai.
Eiga
Jungtinei Anglijos, Olandijos ir Šventosios Romos imperijos kariuomenei, kuri sėkmingai kovojo su Prancūzija, vadovavo J. Churchillis. Iki 1704 karo veiksmai, daugiausia mūšiai dėl tvirtovių, vyko Ispanijos ir dabartinėje Italijos teritorijoje. Ispanijai ir Prancūzijai Ispanijos įpėdinystės karas buvo nesėkmingas: 1704 sąjungininkai (48 000 žm.) sumušė Prancūzijos ir Bavarijos kariuomenę (apie 47 000 žm.) Bavarijoje, prie Blenheimo, ir įsiveržė į Ispaniją, anglai užėmė Ispanijos Gibraltarą, 1706 Šventosios Romos imperijos ir Savojos kariuomenės sumušė prancūzų armiją, apgulusią Savojos hercogystės sostinę Turiną, 1706 prancūzai pralaimėjo Ramillies mūšį, 1708 – Oudenaardės mūšį, 1709 – Malplaquet mūšį; 1707 sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją ir apgulė Touloną (apgulai nepavykus pasitraukė į Italiją).
1708 nedideli mūšiai vyko Olandijoje; Anglijos laivynas užėmė Menorcos salą Viduržemio jūroje. 1711 mirus Juozapui I ir Šventosios Romos imperatoriumi tapus jo broliui Austrijos erchercogui Karoliui (Karolis VI), Anglija ir Olandija, bijodamos tolesnio Šventosios Romos imperijos stiprėjimo ir jos virtimo Karolio V valdymo laikotarpio valstybe, karo veiksmus nutraukė ir 1713 pasirašė su Prancūzija Utrechto taiką. Prancūzija ir Šventosios Romos imperija 1714 pasirašė Rastatto taiką.
Padariniai
Pagal Utrechto ir Rastatto sutartis, Ispanijos sostas (be įpėdinystės teisės į Prancūzijos sostą) liko Pilypui V. Austrijos Habsburgams atiteko Pietų Nyderlandai (dabar Belgija), Milano hercogystė, Neapolio karalystė, Sardinija, dalis Toskanos, Savojai – Sicilija. Didžioji Britanija (iki 1707 Anglija) užvaldė Gibraltarą, Menorcos salą, dalį Ispanijos kolonijų ir kai kurias Prancūzijos valdas Šiaurės Amerikoje (Akadiją, Hudsono įlankos žemes ir kita), ji gavo monopolinę teisę (asjentą) įvežti juodaodžius vergus į Ispanijos kolonijas Amerikoje – po Ispanijos įpėdinystės karo Didžiosios Britanijos kolonijinė ekspansija dar labiau paspartėjo.