Ispãnijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
Dabartinės Ispanijos teritorijoje seniausių hominidų gyventa prieš 800 000–900 000 m. (Homo erectus, artimas heidelbergiečiui). Vėliau gyventa neandertaliečių ir kitų homininų. Prasidėjus ledynmečiui jie išnyko. Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų (neolito pabaigoje) Iberijos pusiasalio gyventojai pradėjo kurtis sėsliai. Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos naudojo žalvarinius, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžios – geležinius įrankius. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje susikūrė pirmoji Ispanijoje žinoma Tarteso karalystė, paveldima monarchija; jos visuomenė turėjo raštą, literatūrą. Pirmųjų gyventojų kilmė nėra aiški. 6 a. pr. Kr. pusiasalio teritorijoje buvo dvi kultūros: šiaurės rytų dalyje iberų-afrosemitų, kitoje, didesnėje, – keltų, kurie čia atsikraustė 1000–560 prieš Kristų. Ilgainiui dėl bendravimo šios kultūros pradėjo maišytis.
Altamiros urvo Kantabrijoje (vėlyvasis paleolitas) piešinys
Antikos laikai ir ankstyvieji viduriniai amžiai
romėnų teatras Méridoje
Dar nuo 14 a. pr. Kr. pradėjo kurtis finikiečių (jų vartotas krašto pavadinimas Ispanija prigijo), nuo 8 a. pr. Kr. – graikų prekybos faktorijos. 6 a. pr. Kr. įsikūrė kartaginiečiai, vėliau – romėnai. Dėl vyravimo Ispanijoje (ir Viduržemio jūroje) tarp jų įsiplieskė kova (Pūnų karai), iki 1 a. pr. Kr. pabaigos romėnai užkariavo Iberijos pusiasalį. Jo valdas romėnai padalijo į dvi provincijas: Tolimąją Ispaniją (Hispania Ulterior; vakarinė dalis) ir Artimąją Ispaniją (Hispania Citerior; rytinė dalis). Nuo 2–1 a. pr. Kr. iki 5 a. vyko gyventojų romanizacija (neromanizuoti išliko tik baskai). Perimta lotynų kalba, papročiai, teisė, tikėjimai, susikūrė Romos imperijai būdinga infrastruktūra – keliai, tiltai, akvedukai. Romėnų įtaka nebuvo tolygi visoje užkariautoje teritorijoje. Labiausiai su romėnais suartėjo ir į bendrą valdantįjį sluoksnį įsiliejo pietinės Ispanijos diduomenė. Imperatoriaus Augusto laikais šios teritorijos buvo išskirtos į atskirą Romos imperijos provinciją – Betiką.
Ispanija Romos imperijos valdžioje
2 a. Ispaniją pasiekė krikščionybė. 409 įsiveržė germanų gentys – svebai, alanai, vandalai, vestgotai. Svebai vakarinėje pusiasalio dalyje buvo sukūrę valstybę, kuri gyvavo iki 584. 6 a. vestgotai perkėlė savo valstybę iš Galijos į Ispaniją (centru tapo Toledo) ir nugalėjo kitas gentis. 589 iš arijonizmo jie atsivertė į katalikybę, kurią tada išpažino didesnioji Ispanijos gyventojų dalis. Tai palengvino valdžios perėmimą. 624 vestgotai išstūmė iš pietinės dalies Bizantijos kariuomenę ir politiškai bei religiškai suvienijo visą Iberijos pusiasalį. Vestgotai jau buvo pakankamai romanizuoti – prieš įsikurdami Ispanijoje gyveno įvairiose Romos imperijos dalyse. Tai turėjo įtakos ekonominių ir socialinių santykių raidai: greitai persipynė vergoviniai ir bendruomeniniai žemės nuosavybės santykiai. Bendruomeninį žemės valdymą keitė privatus, laisvieji žemės savininkai diferencijavosi ir didelė jų dalis jau 7 a. pabaigoje tapo ekonomiškai priklausomi. Plintanti stambioji feodalinė žemėvalda keitė politinius santykius. Didikai siekė riboti karaliaus valdžią. Didesnės įtakos turėjo ne vestgotų, bet ispanų-romėnų kilmės diduomenė. Vestgotų valdovai buvo priversti pripažinti jų nuosavybės teises, kurios buvo patvirtintos dar 506 karaliaus Alariko II įstatymų sąvade Lex Romana Visigothorum. 7 a. pabaigoje diduomenė įtvirtino galią, įgydama teisę rinkti karalių.
Vestgotų valstybę 711–718 nukariavo iš Afrikos įsiveržę musulmonai arabai. Jie užvaldė beveik visą Ispaniją (išskyrus jos šiaurinę dalį ir Baskiją). Arabų užkariavimą sustabdė ne tik gyventojų priešinimasis, bet ir, arabų požiūriu, nepalankus klimatas, arabų ir jų sąjungininkų berberų nesutarimai bei 750 prasidėjęs badas. Ispanija tapo Damasko kalifato provincija (centras – Sevilija, nuo 717 – Kordoba), po 756 Abd ar Rachmano I įvykdyto atsiskyrimo – nepriklausomu emyratu (756–929); 929–1031 ji buvo kalifatas su sostine Kordoboje (Kordobos kalifatas). Kalifato laikai – žemdirbystės, amatų ir menų klestėjimo laikotarpis. Arabų užkariavimas mažai pakeitė nukariautų gyventojų tarpusavio socialinius ir ūkio santykius. Diduomenei ir vienuolynams, kurie nesipriešino užkariautojams, buvo paliktos jų valdos.
Didžiosios mečetės Kordoboje (785–10 a., perstatyta 14–16 a., dabar katedra) interjeras
Vestgotų karalių, Bažnyčios ir tos diduomenės, kuri kovojo prieš arabus, valdos buvo atimtos ir padalytos arabų (ilgainiui juos pradėta vadinti maurais) kariams ir karvedžiams. Maurų žemėse tai padėjo susikurti smulkiajai žemėvaldai, kuri dėl ūkio skaidymosi persitvarkė į ūkinės priklausomybės santykius. Valstiečiams, kurie sutikdavo priimti islamą, buvo teikiama asmeninė laisvė. Kordobos kalifate pradėta auginti ryžius, cukranendres, datulinius finikus, granatmedžius. Įdiegta drėkinamoji žemdirbystė, plėtota kasyba, suklestėjo miestai (10 a. jų buvo apie 400; reikšmingiausi: Kordoba, Toledo, Sevilija, Granada, Valensija). Kordobos kalifatas labiausiai klestėjo valdant Abd ar Rachmanui III (912–961). Visuomenėje stiprėjo merkantilinės pažiūros, mažiau paisyta bendrųjų valstybės interesų. 10 a. pradžioje centrinė valdžia ėmė silpti, o 11 a. antroje pusėje Kordobos kalifatas suskilo į 23 savarankiškas valdas (Taifų karalystės).
Neužkariautoje šiaurinėje, krikščioniškoje, Ispanijos dalyje ūkis pamažu atsigavo. Iš čia prasidėjo rekonkista (jos pradžia tradiciškai laikoma vestgotų karaliaus Pelajo pergalė 722 prieš musulmonus prie Covadongos Andalūzijoje). 8 a. pirmoje pusėje susikūrė Astūrijos karalystė (siejama su vestgotų tradicija), kuri iki 11 a. pradžios išstūmė musulmonus iš Ispanijos šiaurės vakarų (Leonas, Galisija, Kastilija). 8–9 a. sandūroje šiaurės rytų teritoriją užėmė frankai ir įkūrė Ispanijos marką. Jai pamažu yrant nepriklausomos tapo daug nedidelių krikščioniškų valstybių – Navara, Aragonas, Barselona.
Kurį laiką rekonkistą dar sulaikė iš Šiaurės Afrikos įsiveržusios religinių bendruomenių Almoravidų ir Almohadų kariuomenės. 11 a. pabaigoje Almoravidai prisijungė musulmoniškąją Ispaniją prie savo valdų Afrikoje (centras – Marrakešas). 12 a. antroje pusėje kita berberų genčių grupė – Almoravidų religiniai priešininkai – Almohadai, užvaldę visą Šiaurės Afriką, prisijungė ir musulmoniškąją Ispaniją. Užkariautojų idėjos nesuvienijo Ispanijos musulmonų, nors dauguma jų tapo religingesni. 1212 Almohadai pralaimėjo prie Las Navas de Tolosos jungtinėms Kastilijos, Leono, Aragono ir Navaros pajėgoms, vadovaujamoms Kastilijos karaliaus Alfonso VIII, ir nuo 13 a. antros pusės musulmoniškas liko tik Granados emyratas.
Ispanija 13 a. viduryje
Krikščioniškosios Ispanijos suklestėjimas. Naujieji laikai
Rekonkistai padėjo tai, kad į žemes, kurios ištuštėjo per karus, iš šiaurinės dalies nuolat kėlėsi krikščionys. Iš esmės rekonkista buvo kolonijinis judėjimas. Kastilijos ir Leono valstiečiai, kurie dalyvavo kovose su musulmonais, gaudavo asmens laisvę ir žemės nuosavybės teises. Rekonkista padidino miestų politinę įtaką. Miestai turėjo ginkluotąsias pajėgas, pradėjo kurtis miestų sąjungos, miestų atstovai posėdžiaudavo Kortesuose.
Aragono karalius Jokūbas I Užkariautojas pirmininkauja Léridos kortesuose, 1242 (1495 Katalonijos konstitucijos miniatiūra)
Ferdinandas II Katalikas su žmona Izabele I ir dukra Joana (Pedro Marcuello Rimado de la Conquista de Granada iliuminacija, 15 a. pabaiga, Condé de Chantilly muziejus, Aukštutinė Prancūzija)
11–12 a. iš visų valstybių didžiausią galią įgijo dvi: Kastilija vakaruose ir Aragonas rytuose. Jų valdžios modeliai buvo skirtingi – Kastilijoje monarcho valdžia buvo stipri, Aragone didelę įtaką darė regionai ir diduomenė. Siekdamas Kastilijos paramos kovoje su besiveržiančia į Pirėnus Prancūzija, Aragono karalius Jonas II 1469 apvesdino savo sūnų ir įpėdinį Ferdinandą (nuo 1474 Kastilijos karalius Ferdinandas II Katalikas, nuo 1479 Aragono karalius Ferdinandas V) su Kastilijos sosto įpėdine Izabele; santuoką rėmė Kastilijos diduomenė, kuri norėjo tokių galių, kurias turėjo Aragono didikai. Izabelė, remiama Ferdinando II, nugalėjo kitą pretendentę į Kastilijos sostą – Kastilijos karaliaus Henriko IV dukterį Joaną. 1479 buvo paskelbta asmeninė Kastilijos ir Aragono-Katalonijos unija. Nors abi valstybės liko atskiros (pasienyje nebuvo panaikintos muitinės), ši data laikoma Ispanijos valstybės pradžia. Pradėta vienodinti valstybės valdymo sistemą, stiprėjo vieno karaliaus valdžia. 1492 užėmus Granados emyratą rekonkista baigėsi. Pusiasalio šiaurinėje dalyje 1512 prie Ispanijos buvo prijungta Aukštutinė Navara. Ferdinando ir Izabelės valdoma Ispanija apėmė visą Iberijos pusiasalį, išskyrus Portugaliją. Jie valdė Balearų, Sicilijos, Sardinijos salas, Neapolio karalystę Apeninų pusiasalyje. K. Kolumbui 1492 (10 12; Ispanijos nacionalinė šventė) atradus Ameriką Ispanija iki 16 a. vidurio užgrobė ir kolonizavo didesniąją Pietų ir Vidurio Amerikos dalį. Valstybėje sustiprėjo monarcho valdžia (vienu svarbesnių jos stiprinimo įrankių tapo 1478 įkurta inkvizicija, pavaldi karaliui).
1516 sostas atiteko Habsburgų valdų Austrijoje, Pietų Vokietijoje bei Nyderlanduose paveldėtojui Ferdinando II Kataliko vaikaičiui Karoliui I (ispaniškosios Habsburgų šakos pradininkas; lentelė), 1519 jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi (Karolis V). Nors iš 40 valdymo metų jis tik 16 gyveno Ispanijoje, diduomenė ilgainiui pripažino jo autoritetą. Valdant jam ir jo sūnui Pilypui II Ispanija išgyveno didžiausios galybės laikus. Per 16 a. vidurio Italijos karus Karolis I užėmė didelę Šiaurės Italijos dalį. Valdant Pilypui II Ispanija 1565–82 įsitvirtino Filipinuose. 1561 Ispanijos sostine tapo Madridas. 1581 prie Ispanijos buvo prijungta Portugalija (Ispanijai priklausė iki 1668).
Ispanijos ūkio galybės pagrindas buvo auksas ir sidabras, gaunamas iš kolonijų Amerikoje. Susisiekti su kolonijomis buvo pastatytas galingas laivynas. Valdantysis elitas pajamų iš kolonijų nenaudojo pramonei ir vidaus prekybai plėsti. Miestai ir buržuazija buvo silpni. Ispanijos ūkiui skaudžiai atsiliepė aukso vertės kritimas ir karai. Ispanijos valdovai, nors daug lėšų gaudavo iš kolonijų, buvo prasiskolinę Genujos ir Vokietijos bankininkams. 16 a. pirmoje pusėje Ispanijos ūkis pakilo, bet greitai smuko. Dėl lėtos ūkio raidos Ispanija liko viena vargingesnių Europos šalių.
16 a. antroje pusėje Ispanijos įtaka Europoje pradėjo mažėti. 1588 Anglija sunaikino Nenugalimąją armadą, ispanai pamažu neteko įtakos Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Pilietinių ir religinių laisvių varžymas, nuolatiniai karai, infliacija, žydų ir maurų išvarymas (17 a. pradžioje) trukdė Ispanijoje formuotis pažangesnei visuomenei. Buvo uždaromos amatų dirbtuvės ir manufaktūros, smuko vidaus prekyba, sumažėjo besiverčiančių žemės ūkiu. Nuo 16 a. pabaigos iki 17 a. pabaigos Ispanijos gyventojų sumažėjo nuo 8,5 mln. iki apie 6,6 milijono. Nuskurdusi visuomenės dalis tapo valkatomis ar samdomais kareiviais. 17 a. Ispanija galutinai prarado karinę galią Europoje – turėjo pripažinti Nyderlandų ir Portugalijos nepriklausomybę, nesėkmingai kariavo su Anglija. Per 1667–68, 1672–78, 1689–97 karus su Prancūzija Ispanija prarado Franche-Comté ir kelis Belgijos pasienio miestus.
Anglijos laivynas prieš Nenugalimąją armadą (17 a. graviūra)
Cádizo uostas (17 a. graviūra)
1700 mirus Karoliui II Pamišėliui, baigėsi Ispanijos Habsburgų dinastija. Anglija, Prancūzija, Austrija siekė pasodinti į Ispanijos sostą savo kandidatą; 1701–14 vyko Ispanijos įpėdinystės karas. Per jį Ispanija prarado Neapolį, Siciliją, Milaną, Gibraltarą ir paskutines valdas Nyderlanduose. Pradėjo valdyti Burbonų dinastija. Pirmieji Burbonai (Pilypas V, Ferdinandas VI) siekė absoliučios valdžios, naikino feodalines privilegijas. Ferdinando VI įpėdinis Karolis III nebuvo stipri asmenybė, bet jo valdymo laikotarpis išsiskyrė švietimo idėjų diegimu. Karolio III ministrai įvykdė reformas, kurias galima priskirti prie apšviestojo absoliutizmo raiškos. 1767 iš Ispanijos (ir jai priklausančių Amerikos kraštų) buvo išvyti jėzuitai, jų turtai konfiskuoti, įvesti protekcionistiniai muitai, valstiečiams nuomininkams leista aptverti žemes sodams ir vynuogynams. Kūrėsi ekonominės draugijos, kurios svarstė tolesnes ūkio raidos problemas. Reformos nebuvo radikalios: stambiausi dvarai – latifundijos – nebuvo naikinami, juose dirbantys samdiniai dirvonuojančių žemių negavo, Bažnyčia liko viena įtakingiausių politinių jėgų. Svarbiausias užsienio politikos tikslas buvo išlaikyti valdas Europoje ir Amerikoje. Ispanija rėmė Prancūziją per jos karus su Didžiąja Britanija dėl Šiaurės Amerikos kolonijų. 1788 sostą paveldėjus silpnavaliui Karoliui IV ir 1789 prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, sustiprėjo konservatyviųjų sluoksnių įtaka. Valdžią turėjo grupuotė, kuriai vadovavo karalienė Marija Luiza, nuo 1792 – jos favoritas M. de Godoy. 1793 Ispanija pradėjo karus su revoliucine Prancūzija. 1794 pastarosios kariuomenė užėmė Bilbao, San Sebastiáną ir Figuerasą. 1795 Bazelio ir 1796 San Ildefonso taikos sutartimis Ispanija tapo Prancūzijos užsienio politikos įrankiu: vykdydama Direktorijos, vėliau – Napoleono I valią, ji buvo įtraukta į karus su Didžiąja Britanija (1796–1802, 1804–08), Portugalija (1801), sutiko dalyvauti kontinentinėje blokadoje, kuri smukdė prekybą ir kėlė verslininkų nepasitenkinimą. Remdamiesi 1807 sutartimi dėl Portugalijos pasidalijimo prancūzai pakeliui į Portugaliją užėmė Ispanijos šiaurinės ir vidurio dalių tvirtoves.
Cádizo kortesų deputatų priesaika (1863, aliejus, dailininkas J. M. Casado del Alisalis, Kortesų rūmai Madride)
1808 pasinaudojęs valdžios krize, per kurią M. de Godoy buvo priverstas atsistatydinti (Aranjuezo sukilimas), Napoleonas I perleido Ispanijos sostą savo broliui Juozapui Bonapartui. Prancūzijos nekontroliuojamoje dalyje valdžią perėmė vietiniai komitetai – chuntos. Nacionaliniam pasipriešinimui vadovavo 1808 09 Aranjueze sudaryta Centrinė chunta. Ginkluotoje kovoje svarbiausi buvo partizanų dalinių ir Didžiosios Britanijos ekspedicinio korpuso, vadovaujamo A. W. Wellingtono, veiksmai. Vienas svarbesnių politinių veiksnių, sutelkusių patriotines jėgas, buvo 1810 09 24 Leóno saloje, netoli Cádizo miesto, pradėję posėdžiauti Cádizo kortesai, kurie turėjo išspręsti Ispanijos aukščiausiosios valdžios klausimą. Cádizo kortesų nutarimai rodė, kad Ispanijoje susiformavo liberali ideologija. 1814 05 Ispanijai galutinai išsivadavus iš Prancūzijos valdžios, liberalios ideologijos ir konservatizmo kova lėmė daugumą 19 a. Ispanijos politinių prieštaravimų.
1
Nestabilios monarchijos laikai (19 amžius–20 amžiaus pirma pusė)
Tuoj po išsivadavimo, kai iš Prancūzijos sugrįžo karalius Ferdinandas VII, sustiprėjo absoliutinės monarchijos šalininkų ir liberalų kova. Cádizo kortesų įstatymai buvo paskelbti negaliojančiais, kovai su kolonijų gyventojais, siekiančiais nepriklausomybės, pasiųsta kariuomenė. Pagrindine jėga, kuri priešinosi Ferdinando VII reakcijai, buvo kariuomenė. Radikalūs kariškiai inicijavo 1820–23 sukilimą, kuris išsiplėtė į dar vieną reformų bangą; buvo siekiama panaikinti feodalinį absoliutizmą. Ferdinandui VII pavyko išlaikyti valdžią ir visi įstatymai, priimti 1820–23, buvo panaikinti. Ispanijos vidaus suirutė palengvino jos kolonijų Amerikoje išsivadavimą (1824). Ispanijai liko tik Kuba, Puerto Rikas ir Filipinai. Ferdinandas VII 1830 panaikino pragmatinę sankciją, draudžiančią Ispanijos sostą paveldėti moterims, jo įpėdine tapo duktė Izabelė. Mirus Ferdinandui VII (1833) jo brolis Don Carlosas sutelkė konservatyvios absoliutistinės orientacijos šalininkus ir pasipriešino Izabelės II valdymui. Kelis pilietinius karus (1833–39, 1847–49, 1872–76 karlistų karai) laimėjo liberalai. Karai diskreditavo politikus. Radikalesnės ir konservatyvesnės liberalų srovės varžėsi tarpusavyje, vyriausybės buvo nestabilios, politinėms partijoms tarpininkavo ir didesnės įtakos šalies gyvenime siekė kariškiai. Per 1868 karinį perversmą jie nuvertė Izabelę II, bet dėl provincijose įsiplieskusių sukilimų reikėjo ieškoti kompromiso. Iškilo konstitucinės monarchijos idėja. 1870 Ispanijos valdovu buvo išrinktas Amadėjus I, Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II sūnus. Atramos šalyje jis neturėjo ir 1873 atsisakė sosto. Kortesai Ispaniją paskelbė respublika, bet nebrandžioje visuomenėje kilusios anarchijos išgąsdinti kariškiai 1874 sugrąžino valdžią Burbonams. Šalies pagrindinėms politinėms grupėms pavyko pasiekti kompromisą.
1876 konstitucija nustatė valdymo sistemos pagrindus ir įtvirtino konstitucinę monarchiją. Valdančiąja partija tapdavo tai konservatoriai, tai liberalai. Buvo paskelbta pagrindinės pilietinės teisės, 1890 – visuotinė rinkimų teisė (vyrams). Plėtojosi pramonė, buvo tiesiami geležinkeliai, steigėsi bankai ir draudimo bendrovės. Darbininkus vienijo socialistinės ir anarchistinės organizacijos. Ūkio plėtra nebuvo sparti. Dėl labai didelės latifundininkų įtakos (53 % žemės buvo stambiųjų dvarininkų nuosavybė), siauros vidaus rinkos, neveiklių vyriausybių dažnai kildavo ekonominės krizės, visuomenėje tvyrojo socialinė įtampa. 19 a. pabaigoje kilo ir plėtojosi katalonų ir baskų separatistiniai judėjimai. 20 a. pradžioje susikūrė pirmosios stambios metalų apdirbimo, laivų statybos, tekstilės pramonės monopolijos. Labai stiprias pozicijas turėjo užsienio kapitalas. Vyravo anglų ir prancūzų tiesioginės investicijos, į chemijos pramonę ir energetiką skverbėsi vokiečių kapitalas. Kapitalistinis žemės ūkis plėtojosi lėtai, Ispanija netapo ūkiškai pirmaujančia valstybe. Per 1898 karą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis praradusi paskutines valdas Amerikoje – Kubą ir Puerto Riką, – t. p. Filipinus, Ispanija 20 a. pradžioje įsitraukė į varžybas dėl dar nepasidalytų teritorijų. 1904 ir 1912 susitarimais su Prancūzija pasidalijo Maroką. Įsitvirtinti Maroke nelabai sekėsi – tik 1926 palaužtas vietos genčių priešinimasis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Ispanija laikėsi neutraliteto, prekiavo su abiem kariaujančiomis stovyklomis. 20 a. pradžioje susikūrė Respublikonų partija, plėtojosi socialistinis, labai sustiprėjo anarchistinis judėjimas. 1923, po neramumų, kilusių dėl nesėkmių Maroke, generolas M. Primo de Rivera de Orbaneja įvykdė valstybės perversmą. Jo diktatūra truko iki 1930. Pasaulinė ekonominė krizė palietė ir Ispaniją, smuko pesetos vertė, kariškiai buvo nepatenkinti mėginimais mažinti jų privilegijas, stiprėjo katalonų separatizmas. Karalius Alfonsas XIII privertė A. Primo de Riverą atsistatydinti, bet konstitucinės monarchijos šalininkams nepavyko išlaikyti valdžios. 1931 Ispanija vėl paskelbta respublika. Alfonsas XIII išvyko iš šalies.
Įvesta parlamentinė valdymo sistema, gyventojams suteiktos plačios pilietinės laisvės ir teisės, Bažnyčia atskirta nuo valstybės. 1932 paskelbta Katalonijos autonomija. 1933 rinkimus laimėjo dešiniosios jėgos. Ispanijos visuomenė pradėjo skilti į prokatalikiškus nacionalistus bei konservatorius ir kairiuosius respublikonus. 1936 kairiųjų ir centristų aljansas – Liaudies frontas – nedidele persvara laimėjo rinkimus ir įvykdė agrarinę ir kitas demokratines reformas, kurios sukėlė didelį žemvaldžių ir Bažnyčios nepasitenkinimą. 1936 07 17 Maroke kilo karinis maištas, kuriam vadovauti ėmėsi generolas F. Franco. Per kelias dienas sukilo Saragosos, Sevilijos, Kordobos, Valladolido, Cádizo garnizonai. Tarp vyriausybės šalininkų respublikonų ir sukilėlių (frankistų) prasidėjo Ispanijos pilietinis karas (1936–39). Remiamas Vokietijos nacistinės ir Italijos fašistinės vyriausybių jį laimėjo F. Franco su šalininkais. Ispanijoje įsitvirtino karinė diktatūra.
F. Franco legionų tankai Guadalajaros aikštėje (1939 04 16)
Per Antrąjį pasaulinį karą Ispanija laikėsi neutraliteto, nors F. Franco simpatizavo ir karo pradžioje materialiai rėmė Vokietiją ir Italiją. Vėliau Vakarų šalys, įsitraukusios į Šaltąjį karą, toleravo diktatūrą Ispanijoje. F. Franco 1947 paskelbė, kad po jo mirties valdžia bus grąžinta Burbonams – paskutinio monarcho Alfonso XIII vaikaičiui princui Jonui Karoliui. Ispanija pradėjo suartėti su Europos ekonomine bendrija. Buvo sugrąžinti Kortesai, nors jų galia leisti įstatymus liko ribota. 1953 Ispanija leido įkurti šalyje keturias Jungtinių Amerikos Valstijų karines bazes. 1955 Ispanija buvo priimta į Jungtines Tautas. 1956 pripažino Maroko nepriklausomybę. Šalies vidaus padėtis buvo stabili, ministerijose Falangos narius pakeitė technokratai, mažėjo valstybės įtaka ūkiui. 1962–66 nacionalinis produktas kasmet didėjo 7,4 %.
Ispanija po F. Franco
Jonas Karolis I
1975 mirus F. Franco valstybės galva tapo Jonas Karolis I. Prasidėjo lėtas, bet nuoseklus demokratėjimo procesas. 1978 referendumu priimta konstitucija įtvirtino demokratinį valdymą, parlamentinę valdymo sistemą. Visoms istorinėms Ispanijos provincijoms suteikta autonomija. Konservatyviosios jėgos 1981 Valensijoje ir Madride sukėlė karinį pučą, bet demokratinei vyriausybei pavyko išsilaikyti, pučistų lyderiai buvo nuteisti ir įkalinti. 1982 05 Ispanija įstojo į NATO. 9 dešimtmetyje Ispaniją valdė Socialistų darbininkų partija. Jos lyderis F. Gonzálezas Márquezas vadovavo vyriausybei, kuri vykdė ūkio pertvarką. 1986 Ispanija tapo Europos ekonominės bendrijos nare, per tų pačių metų kovo mėnesio referendumą ispanai pritarė, kad šalis liktų NATO. Nuo 1993 Ispanija – Europos Sąjungos narė.
1996 ir 2000 rinkimus laimėjo centro dešinės Liaudies partija. 2000 ministru pirmininku tapo J. M. Aznaras Lópesas. Dėl visuomenės nepasitenkinimo vyriausybės reakcija į 2004 03 11 teroristų išpuolį (Madrido geležinkelio stotyje sprogus bombai žuvo 191 žmogus) 2004 03 rinkimus laimėjo Ispanijos socialistų darbininkų partija, ministru pirmininku tapo J. L. Rodríguezas Zapatero. 2005 03 referendume rinkėjai pritarė Europos Sąjungos konstitucijos projektui. 21 a. pradžioje viena svarbiausių Ispanijos problemų išliko baskų nacionalistinis separatistinis judėjimas, kuris naudojo teroristinės kovos metodus (ETA).
1104
Ispanija nuo 2005
Vienas pagrindinių naujos vyriausybės pažadų buvo užbaigti Ispanijos dalyvavimą Irako kare, tai ji iškart ir įvykdė. J. L. Rodriguezas Zapatero t. p. stengėsi akcentuoti naujosios kartos socialistų idėjas – jam valdant pusė ministrų kabineto vietų skirtos moterims, įteisintos vienalytės santuokos, palengvintos nelegalių imigrantų galimybės legalizuotis. 2008 parlamento rinkimus vėl laimėjo Ispanijos socialistų darbininkų partija, tačiau netrukus prasidėjusi pasaulinė finansų krizė skaudžiai kirto Ispanijos ekonomikai – 2010 pradžioje nedarbo lygis šalyje viršijo 20 %. Iš pradžių vyriausybė bandė stimuliuoti ekonomiką skatinamosiomis priemonėmis, tačiau galiausiai turėjo imtis tarp kairiųjų rinkėjų nepopuliarios taupymo politikos.
2011 01 baskų separatistų judėjimas ETA paskelbė, kad atsisako ginkluotos kovos, tačiau ginklų nesudėjo ir toliau siekė derėtis dėl organizacijos išformavimo mainais į geresnes kalinimo sąlygas savo nariams bei amnestijas. 2018 05 ETA paviešino laišką, kuriame buvo teigiama, kad organizacija nutraukia savo veiklą.
Dėl stagnuojančios ekonomikos J. L. Rodriguezas Zapatero paskelbė, kad nesieks būti perrinktas dar sykį ir paankstino rinkimų datą iš 2012 03 į 2011 11. Šiuos rinkimus didele persvara laimėjo centro dešinės Liaudies partija, o nauju premjeru tapo M. Rajoy. Naujos vyriausybės ekonominės politikos ašimi tapo tolesnis valstybės išlaidų mažinimas, o siekdama spręsti rizikingų paskolų Ispanijos bankuose problemą Europos Sąjunga 2012 Ispanijos bankų sektoriui sustiprinti skyrė 100 mlrd. eurų paskolą.
2012–14 skandalų virtinę išgyveno Ispanijos karališkoji šeima: 2012 pasipiktinimo bangą sukėlė karaliaus Jono Karolio I dramblių medžioklė Afrikoje, o 2012–14 į visuomenės akiratį pateko korupcijos tyrimas dėl jo žento galimai neskaidrios verslo veiklos. Smunkant populiarumui 2014 06 Jonas Karolis I paskelbė apie ketinimus atsisakyti sosto savo sūnaus naudai. Tą patį mėnesį naujuoju Ispanijos karaliumi tapo Pilypas VI.
2014 Katalonijos regioninė valdžia, centrinei valdžiai ir Konstituciniam teismui prieštaraujant, surengė referendumą dėl regiono nepriklausomybės. Jame dalyvavo mažiau nei 40 % rinkėjų, tačiau 81 % jų pasisakė už nepriklausomybę. 2015 nepriklausomybę remiančios partijos laimėjo Katalonijos regioninius rinkimus ir po jų sudarė vietos vyriausybę.
2015 Ispanijos nacionalinius rinkimus vėl laimėjo Liaudies partija (29 % rinkėjų balsų), o antri liko socialistai (22 %), tačiau visuomenės nusivylimą tradiciniu politiniu elitu žymėjo 2 naujų politinių jėgų iškilimas: 3 vietą rinkimuose pelnė prieš taupymo politiką nukreiptas judėjimas Mes galime (Podemos, 21 % balsų) ir liberalių pažiūrų partija Piliečiai (Ciudadanos, 14 % balsų). Tokia padėtis niekam neleido sudaryti vyriausybės, todėl 2016 surengti nauji rinkimai, kurių rezultatai atkartojo 2015 situaciją. Metų pabaigoje M. Rajoy Liaudies partija suformavo mažumos vyriausybę.
2017 10 Katalonijos valdžia surengė dar vieną referendumą dėl nepriklausomybės, kurį lydėjo protestuotojų susirėmimai su Ispanijos policija bei įvairūs rinkimų pažeidimai. Referendume dalyvavo 42–43 % rinkėjų, iš jų daugiau kaip 90 % pritarė Katalonijos atsiskyrimo siekiui. Katalonijos parlamentas šiuos rezultatus įvertino kaip mandatą nepriklausomybei siekti ir ją paskelbė. Ispanijos centrinė valdžia, savo ruožtu, paleido Katalonijos parlamentą, įvedė tiesioginį valdymą ir paskelbė naujus Katalonijos parlamento rinkimus, nepriklausomybę palaikiusios Katalonijos vyriausybės vadovas C. Puidgemontas išvyko iš Ispanijos.
2018 05 valdančiajai Liaudies partijai labai pakenkė teismo nuosprendis, kuriame buvo teigiama, kad partija turėjusi naudos iš kyšių už valstybės kontraktus schemos. Nors premjeras M. Rajoy su tuo susijęs nebuvo, opozicinės jėgos paskelbė parlamente balsavimą dėl nepasitikėjimo premjeru. Neturėdamas parlamentinės daugumos, M. Rajoy balsavimą pralaimėjo ir tapo pirmuoju tai patyrusiu Ispanijos vyriausybės vadovu nuo šalies perėjimo prie demokratijos 1975. Naujuoju parlamentinės daugumos t. p. neturinčiu premjeru tapo socialistas P. Sánchezas.
2019 04 pirmalaikius parlamento rinkimus (paskelbti žemesniesiems rūmams atmetus vyriausybės siūlytą 2019 m. biudžetą) laimėjo valdantieji socialistai (123 vietos iš 350), bet vyriausybės sudaryti jiems nepavyko. 2019 11 parlamento rinkimus vėl laimėjo socialistai, sudaryta P. Sánchezo vadovaujama koalicinė vyriausybė.
215
L: B. Sánchez Alonso Fuentes de la historia española e hispanoamericana Madrid 3 t. 31952; É. Lévi-Provençal Histoire de l’Espagne musulmane Paris 3 vol. 1951–53; M. Gallo Spain under Franco: A History London 1973; St. G. Payne A History of Spain and Portugal Madison 2 vol. 1973; M. Fernández Almagro Historia política de la España contemporánea Madrid 31974.
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos