Ispãnijos literatūrà. Kuriama ispanų kalba, baskų kalba, galisų ir katalonų kalba.
Ispanų literatūra
Ispanų literatūra ėmė formuotis viduramžiais. Jai turėjo įtakos krikščionybė, tautosaka, antikinė literatūra, arabų literatūra, žydų poezija ir filosofija. Pirmieji žinomi kūriniai ispanų kalba – šv. Augustino pamokslo vertimas iš lotynų kalbos (10 a. pabaiga) ir arabų bei žydų autorių poemose išlikę paskutiniai posmai (vadinamasis jarchas), užrašyti arabų rašmenimis. Iš rekonkistos laikotarpio išliko herojiniai epai apie septynis Laros infantus, didvyrius Bernardo del Carpio, Fernáną Gonzálezą. Žymiausias laikotarpio kūrinys – Giesmė apie manąjį Sidą (El cantar de mío Cid). Pirmas žinomas ispanų kalba kūręs autorius – religinėmis temomis rašęs poetas Gonzalo de Berceo (1195–1264). 13 a. Kastilijos ir Leono karaliaus Alfonso X Išmintingojo nurodymu parašyta pirmoji Ispanijos istorija (Estoria de España), kūrė prozininkas ir poetas Donas Juanas Manuelis (1282–1349?), pamokomų pasakojimų parašė poetas J. Ruizas.
P. Abbato rankraščio Giesmė apie manąjį Sidą (1207) paskutinis puslapis
Istorines kronikas rašė poetas P. Lópezas de Ayala (1332–1407). 15 a. didaktinę prozą kūrė E. de Villena (1384–1434), J. R. de la Cámara (m. 1440), F. Pérezas de Guzmánas (1376–1460). Romėnų poezija sekė de Santillana ir J. de la Mena (1411–56), filosofinę poeziją kūrė J. Manrique. Pirmuosius kūrinius teatrui parašė J. del Encina. Žymiausias ankstyvojo Renesanso kūrinys – F. de Rojaso dialogų romanas Selestina (Celestina 1499). Vėliau reiškėsi italų renesansinės poezijos sekėjas Garcilaso de la Vega, dramaturgai B. de Torresas Naharro ir G. Vicente. Didaktinę prozą kūrė A. de Nebrija (1444–1522) ir J. L. Vivesas, apie Amerikos užkariavimą rašė B. Díazas del Castillo. Didelę reikšmę literatūros raidai turėjo riterinis G. O. de Montalvo romanas Amadis Galietis (Amadís de Gaula 1508). 16 a. viduryje – 17 a. pradžioje garsėjo Salamancos, Sevilijos ir Aragono poetinės mokyklos, kurių žymiausi atstovai buvo F. L. de Leónas, F. de Herrera (1534–97), B. L. de Argensola (1562–1631). Mistinę lyriką kūrė Teresė Avilietė, Kryžiaus Jonas. Epinę poeziją rašė A. de Ercilla y Zúñiga, J. Rufo Gutiérrezas (1547?–1620). Pastoralinio romano žanrą plėtojo J. de Mantemayoras ir G. Gilis Polo (1540–85). Pikareskiniam romanui pradžią davė anoniminis kūrinys Lasariljas Tormesietis (De Lazarillo de Tormes 1554, pataisytas 1573). Vėliau šį žanrą plėtojo M. Alemánas, L. Vélezas de Guevara. Novelių, romanų, dramų sukūrė M. de Cervantesas. Dramas, romanus, epinę poeziją rašė Lope de Vega, charakterių komedijos žanrą plėtojo Tirso de Molina, G. de Castro y Bellvísas ir J. Ruizas de Alarcónas y Mendoza. Renesanso epochos pabaigoje susiformavo konceptizmas ir gongorizmas. Konceptizmo atstovas F. de Quevedo y Villegasas kūrė satyrinę, B. Graciánas y Moralesas – filosofinę prozą. Gongorizmui pradžią davė L. de Góngoros y Argote’s poezija. Dramas kūrė P. Calderónas de la Barca, A. Moreto (1618–69). 18 a. reiškėsi prancūzų literatūros įtaka, vyravo klasicistinės ir realistinės kryptys. Literatūrinės ispanų kalbos formavimuisi reikšmės turėjo 1713 įkurta Ispanijos karališkoji akademija. Tuo laikotarpiu reiškėsi didaktinės prozos atstovai I. Luzánas (1702–54), J. Cadalso y Vázquezas (1741–82), D. de Torresas y Villarroelis, J. F. de Isla (1706–81), poetai F. M. Samaniego, T. de Iriarte, dramaturgas L. F. de Moratínas. Poeto J. M. Quintanos kūryboje ėmė ryškėti preromantizmo motyvai. 19 a. pradžioje romantinės tendencijos ryšku prozininkų kostumbristų (kostumbrizmas) S. Estébanezo Calderóno (1799–1867), R. de Mesonero Romanoso (1803–82), M. J. de Larros y Sánchezo de Castro kūryboje. Žymiausiu ankstyvojo romantizmo atstovu laikomas poetas J. de Espronceda y Delgado. Tuo metu rašė prozininkas ir poetas E. Gilis y Carrasco (1815–46), prozininkas F. Navarro Villoslada (1818–95), filosofas J. Balmesas (1818–48). Vėlesniojo romantizmo laikotarpiu garsėjo poetas G. A. Bécqueras. Kiti žinomi romantikai buvo dramaturgai J. E. Hartzenbuschas (1806–85), A. García Gutiérrezas (1813–84), J. Echegaray y Eizaguirre, prozininkas, poetas ir dramaturgas R. de Campoamoras (1817–1901), poetė R. de Castro (1837–85), poetas ir dramaturgas J. Zorrilla y Moralis. F. Caballero (1796–1877), P. A. de Alarcónas y Ariza, J. Valera y Alcalá Galiano rašė realistinę prozą. Istorinius romanus kūrė B. Pérezas Galdósas. Natūralizmas būdingas prozininkų E. Pardo Bazán, A. Palacio Valdéso, V. Blasco Ibáñezo kūrybai. Žymiausi to laikotarpio dramaturgai yra V. de la Vega (1807–65) ir L. de Ayala (1828–79). Kultūrinės istorinės mokyklos metodą plėtojo literatūros kritikas M. Menéndezas y Pelayo.
19 a. pabaigoje susiformavo literatūrinė grupuotė 1898 karta. Žymiausi jos atstovai – prozininkai Clarínas, M. de Unamuno, P. Baroja y Nessi, R. de Maeztu (1874–1936), Azorínas, R. M. del Valle-Inclánas, filosofas J. Ortega y Gassetas, poetai A. Machado y Ruizas ir J. R. Jiménezas. Jų kūryboje ryšku kritinis požiūris į gyvenamojo meto dvasines ir moralines vertybes, individualaus protesto motyvai. 20 a. pradžioje kūrė dramaturgas J. Benavente y Martínezas, prozininkas W. Fernándezas Flórezas, poetas F. Leónas, literatūrologas R. Menéndezas Pidalis. Per I pasaulinį karą reiškėsi avangardizmo tendencijos, labiausiai jos išryškėjo R. Gómezo de la Sernos kūryboje. Vėliau įsivyravo ultraizmo srovė. Jos pradininkas – poetas G. de Torre (1900–71), šalininkai – P. Garfiasas (1901–67) ir G. Diego Cendoya. 3 dešimtmetyje reiškėsi įvairios modernistinės srovės ir save vadinantys grynaisiais poetai P. Salinasas, J. Guillénas, t. p. garsėjo F. Garcíjos Lorcos kūryba. Siurrealizmo įtaka ryški R. Alberti ir L. Cernudos (1904–63) poezijoje. 1931 susikūrus respublikai aktyviai reiškėsi jos šalininkai R. Pérezas de Ayala, E. D’Orsas (1882–1954), G. Marañónas (1887–1960). Per Ispanijos pilietinį karą respublikonams pritarė poetai M. Hernándezas, C. M. Arconada (1900–64), M. Altolaguirre (1904–59), A. Serrano Plaja (1909–79), A. Aparicio (1917–52), R. Alberti, prozininkas J. R. Senderas. Po pilietinio karo dalis rašytojų emigravo į užsienį, daugiausia į Lotynų Ameriką. Emigracijoje reiškėsi prozininkai F. Ayala, M. Aubas, R. Chacel, poetas J. Larrea (1895–1980). F. Franco režimui pritariantys rašytojai skelbė tautos vienybės (hispanidad) idėją. Realistinės prozos tradicijas tęsė J. A. de Zunzunegui y Loredo. 5 dešimtmetyje prozininkų C. J. Cela, C. Laforet kūriniai davė pradžią tremendizmo stilistinei literatūros krypčiai. Jų romanuose derinamas realistinis vaizdavimo būdas ir egzistencializmo idėjos. Pilietinį karą ir pokarinės Ispanijos gyvenimą aprašė prozininkai A. M. de Lera, J. M. Gironella (1917–2003). Žymesni poetai: J. García Nieto, R. Montesinosas (1920–2005), C. Bonsoño (1923–2015). Socialinių motyvų gausu J. M. Caballero Bonaldo (g. 1926), G. Celayos, B. de Otero (1916–79), D. Alonso poezijoje. Filosofiniai motyvai vyrauja V. Aleixandre’s lyrikoje. Socialine problematika pasižymi vadinamosios objektyviosios prozos autoriai: F. García Pavónas (1919–89), M. Delibesas, R. Sánchezas Ferlosio, J. García Hortelano (1928–92), J. Fernándezas Santosas, J. Goytisolo ir L. Goytisolo. Jų tradicijas plėtoja vadinamosios 1950 kartos atstovai: C. Martín Gaite, A. M. Matute, J. Marsé Carbo, F. Umbralis. Siurrealistiniai motyvai būdingi J. Beneto ir F. Arrabalio kūrybai. Savitos prozos parašė Miguelis Espinosa (1926–82), Juliánas Ríosas (g. 1941), Luisas Mateo Díezas (g. 1942), S. Puértolas Villanueva, José María Guelbenzu (g. 1949). Avangardizmas būdingas A. Collo (g. 1948), Jesús Ferreo (g. 1952) kūrybai. Šiuolaikines problemas atspindi R. Montero kūriniai, A. Casonos, A. B. Vallejo ir A. Sastre’s pjesės.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą ispanų literatūra pradėta versti nuo 1911 (M. de Cervanteso komedija Perskyrų teisėjas). Išleista ispanų poezijos (rinktinė Atgimusi daina 1986), novelių (rinktinės Ispanų novelė 1980, Ispanų novelės 1984) antologijos, pasakų (rinktinė Teisybės paukštė 1974), pikareskinių romanų (Pikareskiniai romanai ir apysakos 1999). Kelis kartus išverstas ir išleistas M. de Cervanteso romanas Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis. Išleista J. Benavente’s y Martíno, V. Blasco Ibáñezo, P. Calderóno de la Barcos, C. J. Celos, F. Garcíjos Lorcos, J. Goytisolo, L. Goytisolo, J. R. Jiménezo, C. Laforet, A. M. Matute’s, J. Ortegos y Gasseto, B. Pérezo Galdóso, M. de Unamuno, R. M. del Valle’s-Incláno, J. A. de Zunzunegui y Loredo ir kitų autorių kūrinių. Į ispanų kalbą išversta O. Milašiaus lietuviškų pasakų, 23 lietuvių poetų antologija (rinktinė Balsai tyloje / Voces en el silencio 1991), J. Avyžiaus, V. Jasukaitytės, V. Petkevičiaus romanų, J. Degutytės, K. Kubilinsko, N. Miliauskaitės, B. Pūkelevičiūtės poezijos rinkinių. B. Ciplijauskaitė, S. Goštautas, A. Vaičiulaitis ispanų kalba paskelbė studijų apie ispanų ir lietuvių literatūrą bei meną.
Baskų literatūra
Baskų literatūra pradėjo formuotis viduramžiais. Pirmiausia plito liaudies kūryba ir epai. Išliko 16–17 a. užrašytų fragmentų. Pirmoji išspausdinta knyga – Bernato Dechepare’s religinių ir meilės eilėraščių rinkinys Baskų kalbos pagrindas (Linguae Vasconum Primitae 1545). 1571 J. Lizarraga į baskų kalbą išvertė Naująjį Testamentą. 17 a. daugiausia kurta religinėmis temomis. A. Oeynarto (1592–1667) išleido eilėraščių ir patarlių rinkinį. Romano pradininkas – J. A. Mogueli y Urquiza (1745–1804). Liaudies kūrybą užrašinėjo ir poeziją kūrė J. I. de Iztueta (1767–1845). Šviečiamosios poezijos sukūrė A. P. Izturriaga (1778–1851), P. Topete (1786–1862). Romantizmo bruožai atsispindi poetų J. M. Iribarréno (1810–66), E. M. de Azcue’s (1813–73), J. M. Iparaguirre’s (1820–81), prozininko A. de Truebos (1819–89) kūryboje. Istorinėnis temomis rašė Prancūzijoje gyvenantis poetas J. A. Chaho (1810–58), socialinėmis temomis kūrė poetas satyrikas I. Bizcarrondo (1831–76). Realistines tendencijas plėtojo poetas S. de Arana y Goiri (1865–1903). 20 a. pirmoje pusėje kūrė poetai J. M. Aguirre (1896–1937), E. de Urquiaga (1909–37). Po pilietinio karo daug rašytojų emigravo, literatūrinė veikla susilpnėjo. Tradicinę poeziją kūrė Nikolasas Ormaetxea (1888–1961), Salbatore Mitxelena (1919–65), moderniąją J. Basteretxea (g. 1919), Joxe Azurmendi (g. 1941). Reikšminga poetų Mercedeso Estíbalizo (g. 1932), Mario Ángelo Marrodáno (1932–2005) kūryba. Socialinės temos ryškios Gabrielio Aresti (1933–75) poetiniuose ir prozos kūriniuose. Naujojo romano pradininkais laikomi José Luisas Álvarezas Emparanza (1929–2012) ir Ramonas Saizarbitoria (g. 1944). Žymesni poetai – I. Desormaisas (g. 1940), J. Otxoa (g. 1953), F. Juaristi Galdósas (g. 1957), prozininkai – A. Urretavizcaya (g. 1947), M. Onaindía (g. 1948), A. Lertxundi (g. 1948), B. Atxaga (g. 1951).
Galisų literatūra
8–10 a. plito galisų tautosaka – meilės ir satyrinės dainos, giesmės. Jas platino trubadūrai; žymiausias – Macio. Pirmą kartą kūryba galisų kalba užrašyta 1199. Karalius Alfonsas X Išmintingasis galisų kalba parašė Giesmes Šventosios Marijos garbei (Cantigas en loor de Santa María). 13–15 a. kūrė poetai B. Bonevalis, J. Airaxas, D. Dini (m. 1354). Vėliau galisų literatūrą plėtojo 19 a. poetai romantikai J. M. Pinto (1811–76), F. Añónas i Paso (1812–78), A. de la Iglesia (1822–92), F. de la Iglesia (1827–97), R. Castro (1837–85). Tuo laikotarpiu kūrė poetai E. Pondalis (1837–1917), B. Losada (1846–91), kostumbristas V. Lamas Carvajalis (1849–1906). Satyriniai motyvai ryškūs M. Curroso Enríquezo (1851–1908) poezijoje. Romano žanrui pradžią davė A. Lópezas Fereira (1837–1910). Istorinius romanus kūrė A. Ribalta (1864–1907), socialinėmis temomis rašė J. Lesta Meisas (1890–1930), A. Rodríguezo Castelao (1899–1981). Dramas kūrė M. Lugrisas Freire (1863–1935), V. Risco (1884–1963), R. Dieste (1899–1981). Prozą rašė R. Otero Pedrayo (1888–1976), poeziją L. Amado Carballo (1901–27). Dekadentizmo bruožai ryšku A. Iglesijos Alvariño (1909–61) kūryboje. Po pilietinio karo daug rašytojų emigravo, literatūra galisų kalba buvo uždrausta. 1950 vėl pradėta spausdinti knygas galisų kalba. Socialinės temos vyrauja L. Seonane’s (1910–79), C. E. Ferreiro (1914–79) poezijoje. Trubadūrų maniera rašė poetas Xosé Díazas Jácome (1910–98). Magiškojo realizmo pradininkas – Álvaro Cunqueiro (1912–81). Socialinių romanų sukūrė Carlosas Casaresas Mouriño (1941–2002). Pilietiškumu pasižymi Uxío Novoneyro (1930–99) poezija. Žymesni prozininkai: Xosé Neira Vilas (1928–2015), Xosé Luísas Méndezas Ferrínas (g. 1938), María Xosé Queizán (g. 1939), Xosé Manuelis Martínezas Oca (g. 1942), Xesús Rábade Paredesas (g. 1949), Víctoras Fernándezas Freixanesas (g. 1951).
Katalonų literatūra
Katalonų literatūra kuriama Katalonijoje, Balearų salose ir Prancūzijos pietvakariuose. 10–13 a. plito liaudies poezija. Katalonų literatūros pradininkas – Ramónas Llullo (1233–1315); jis parašė riterinį romaną Riterių ordino knyga (Libre del Ordre de Cavalyeria). Istorinėmis temomis rašė R. Muntaneras (1265–1336), religinėmis – F. Eiximenisas (1340–1409), didaktinę filosofinę prozą rašė B. Metge (1350–1403). Poeziją kūrė J. Marchas (14 a. pradžia–1396) ir P. Marchas (1338–1413). Žymiausias Renesanso epochos poetas – A. Marchas (1395?–prieš 1462); jo kūryba padėjo susiformuoti katalonų literatūrinei kalbai. Satyrinės tendencijos būdingos A. Turmeda (1352–1423) kūrybai. Riterinį romaną Tirantas Baltasis (Tirant lo Blanch, išleista 1490) parašė J. Martorellis (m. 1470). Vėliau šį romaną tęsė M. de Galba. 15 a. pabaigoje katalonų literatūra sumenko, atgijo romantizmo laikotarpio pradžioje. Žymiausi poetai: B. C. Aribau (1798–1862), J. Rubió i Orsas (1818–99), V. Balagueras (1824–1901). Patriotinėmis temomis kūrė poetas J. Verdagueras (1843–1902). Žymesni dramaturgai – A. Guimerá (1849–1924), S. Rusinyolis (1861–1931). 19 a. antroje pusėje realistinės prozos parašė M. Vayareda (1850–1903). Prie poezijos atgimimo prisidėjo modernizmo pradininkas J. Maragallis (1860–1911), patriotinės lyrikos kūrėjas J. Carneras. Socialine tematika rašė poetai J. V. Foixas (1893–1987), J. Oliveras i Sallarésas (1899–1986). Realistinės tendencijos ryšku prozininkų V. Catalá (1873–1966), C. Ribos (1893–1959), L. Villalongos (1897–1980) kūryboje. 1939 literatūra katalonų kalba uždrausta. 1950 vėl pradėta spausdinti knygas katalonų kalba. Šiuo laikotarpiu ypač pasižymėjo realistinės krypties prozininkas, poetas ir dramaturgas S. Espriu (1913–85), poetai G. Ferrateras (1922–72), F. Valverdu (g. 1935). Neomodernistinei krypčiai atstovavo egzistencialistiniai M. de Pedrolo (1918–90) romanai ir B. Boneto (g. 1926) poezija, avangardistinei – poetas J. Brossa (1919–98), prozininkas J. Parucho (g. 1920). Magiškąjį realizmą plėtojo Pere Caldersas (1912–94). Žymesni 20 a. vidurio prozininkai: Terenci Moixas (1942–2003), J. Albanellis Tostadesas (g. 1945), J. L. Seguí (g. 1945), M. A. Oliveras (g. 1946), M. Roigas (g. 1946), J. Cabré (g. 1947), B. Mesquida (g. 1947), C. Riera (g. 1949), Q. Monzó (g. 1952), C. Reigas (g. 1954).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išverstas M. Rodoredos (1908–83) romanas Moteris tarp balandžių (2002).
ispanų literatūra; katalonų literatūra; baskų literatūra; galisų literatūra; Ispanijos kultūra
L: J. Grinius Servantesas ir jo Don Kichotas Kaunas 1942; Historia general de las literaturas hispánicas 6 t. Barcelona 1949–68; A. Valbuena Prat Historia de la literatura española 5 t. Barcelona 1968–69; B. Ciplijauskaitė El poeta y la poesía: Del Romanticismo a la poesía social Madrid 1966, Deber de plenitud: La poesía de Jorge Guillén México 1973, La novela femenina contemporánea, 1970–85: Hacia una tipología de la narración en primera persona Barcelona 1988; S. Goštautas La endiablada de don Juan Mogrovejo de la Cerda y El Diablo Cojuelo de Luis Vélez de Guevara Bordeaux 1983.
2440
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos