įstãtymo áiškinimas, interpretãcija (lot. interpretatio – aiškinimas), intelektinė veikla, kuria siekiama atskleisti įstatyme įtvirtintų teisės normų turinį ir tikrąją prasmę. Įstatymo aiškinimas reikalingas dėl teisės normų lakoniškumo, vartojamų specialių terminų, normų tarpusavio ryšio arba, kai įstatymas nevisiškai atitinka jam, kaip struktūriškai vientisam ir užbaigtam dokumentui, keliamus reikalavimus.
Pagal apimtį įstatymo aiškinimas gali būti: adekvatus (išaiškintos įstatymo nuostatos prasmė ir vadinamoji raidė sutampa), plečiamasis (išaiškintos įstatymo nuostatos prasmė yra platesnė nei gramatinė jos išraiška), siaurinamasis (išaiškintos įstatymo nuostatos prasmė yra siauresnė nei gramatinė jos išraiška).
Pagal įstatymą aiškinantį subjektą, atsižvelgiant į subjekto teisinę padėtį ir įgaliojimus, įstatymo aiškinimas skirstomas į autentišką (kai įstatymą aiškina pats įstatymų leidėjas), oficialų (kai įstatymą aiškina kompetentingos, tam įgaliotos valstybės institucijos ar teismas) ir neoficialų (įvairių, neįgaliotų teisės subjektų atliekamas neprivalomas įstatymo aiškinimas).
Taikomi įvairūs įstatymo aiškinimo būdai: lingvistinis (kai aiškinama įstatyme vartojamų žodžių gramatinė prasmė), sisteminis (įstatymo nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į kitus galiojančius įstatymus bei kitas to paties įstatymo nuostatas), teleologinis (atsižvelgiama į įstatymų leidėjo tikslus priimant tam tikrą įstatymą), lyginamasis (įstatymo normos lyginamos su tuos pačius visuomeninius santykius reguliuojančiais tarptautinės teisės aktais ir kitų valstybių įstatymais), istorinis (atsižvelgiama į konkretaus įstatymo priėmimo aplinkybes, įstatymų raidą) ir kiti būdai.
įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas
3013