istòrinis romãnas, romano tipas. Vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys arba išgalvoti veikėjai tikroviškame istoriniame fone. Susiformavo 19 a. pradžioje riterinio romano, gotikinio romano, auklėjamojo ir kitų romanų tradicijų pagrindu. Istorinio romano pradininkas – škotų rašytojas W. Scottas (Vaverlis / Waverley 1814, Rob Rojus / Rob Roy 1818, Aivenhas / Ivanhoe 1820), kurio romanuose išgalvoti nuotykių, meilės siužetai derinami su epochos papročių, visuomeninių procesų vaizdavimu. Istorinis romanas klestėjo 19 a., modernaus istorinio mąstymo ir tautiškumo plėtotės epochoje. Istorinius romanus Prancūzijoje parašė A. de Vigny (Cinq-Mars 1826), V. Hugo (Paryžiaus katedra / Notre-Dame de Paris 1831), G. Flaubert’as (Salambo / Salammbô 1862), Italijoje – A. Manzoni (Sužadėtiniai / I promessi sposi 1827), Didžiojoje Britanijoje – E. G. Bulweris-Lyttonas (Paskutinės Pompėjos dienos / The Last Days of Pompeii 1834), Jungtinėse Amerikos Valstijose – J. F. Cooperis (Žvalgas / The Spy 1821, pentalogija apie Odinę Kojinę 1823–41), Rusijoje – A. Puškinas (Kapitono duktė / Kapitanskaja dočka 1836), L. Tolstojus (Karas ir taika / Vojna i mir 1863–69), Belgijoje – C. De Costeras (Legenda apie Ulenšpygelį… / La Légende… 1867) ir kiti. Paplito ir nuotykių istorinių romanų, artimų populiariajai literatūrai (A. Dumas tėvo, C. May kūryba). 20 a. Vakarų Europos literatūroje istorinio romano ypatybės pradėtos derinti su filosofinio, šeimos, socialinio ir kitokio romano bruožais (W. Faulknerio, L. Feuchtwangerio, A. France’o, M. Yourcenar, S. O .L. Lagerlöf, T. Manno, R. Rolland’o, S. Undset, T. Wilderio, S. Zweigo ir kitų romanai).
Istorinis romanas lietuvių literatūroje
Pirmieji istoriniai romanai lietuviška tematika parašyti lenkų kalba (F. Bernatowicziaus Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje / Pojata, córka Lezdejki, czyli Litwini w XIV wieku 4 tomai 1826, J. I. Kraszewskio Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje / Kościół Świętomichalski w Wilnie 2 tomai 1833, Kunigas 1882, H. Sienkiewicziaus Kryžiuočiai / Krzyżacy 4 tomai 1897–1900). Pirmasis lietuvių istorinis romanas – V. Pietario Algimantas (1904), sukurtas tautinio atgimimo laikotarpiu ir polemizuoja su senąją Lietuvą tendencingai vaizduojančiais lenkų istoriniais romanais. 1918–40 Lietuvoje skotiškuosius istorinius romanus, šlovinančius senovę, kūrė K. Karpius (Juodas karžygis 1927, Baltijos aras 1928, Klajūnas 1932), A. Vienuolis (Kryžkelės 1932), V. Andriukaitis, S. Minclovas. Istorines buitines kronikas, vaizduojančias 18–19 a. konfederacijų ir sukilimų laikų bajorijos gyvenimą, rašė F. Neveravičius (Blaškomos liepsnos 2 dalys 1936, Erškėčiai 2 dalys 1937), istorinius socialinius romanus apie baudžiavą – S. Vaineikienė, Jonas Marcinkevičius, T. Adomonis. K. Puida sukūrė intelektualią istorinės kronikos formą (Magnus Dux 1936). 20 a. antroje pusėje istorinius romanus išeivijoje rašė J. Kralikauskas. Jis romanuose apie Mindaugo laikus atkūrė buitinę, psichologinę ir kalbinę aplinką (Titnago ugnis 1962, Mindaugo nužudymas 1964, Vaišvilkas 1971, Tautvila 1973), vaizdavo 16–17 a. lietuvių kultūros veikėjus (Martynas Mažvydas Vilniuje 1976, Įkaitę Vilniaus akmenys 1979). Išeivijoje t. p. sukurta nuotykių istorinių romanų, skirtų jaunimui (K. Almeno Upė į rytus, upė į šiaurę 2 tomai 1964, Šienapjūtė 1970). Istorinių romanų dar parašė P. Abelkis, V. Alantas, J. Gliauda, S. Maziliauskas, P. Orintaitė, J. Švaistas, J. Vizbaras-Sūduvas ir kiti. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje parašyta tendencingų pseudodokumentinių istorinių romanų (A. Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė 2 knygos 1948–49, Broliai 4 knygos 1951–55). Minėtini 6–7 dešimtmečio istoriniai romanai – P. Tarasenkos nuotykių apysaka Pabėgimas (1957), kurioje vaizduojama kunigaikščio Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo tvirtovės, ir V. Mykolaičio-Putino romanas Sukilėliai (2 dalys 1957–67), priklausantis istorinio socialinio romano tipui. Naujas lietuvių istorinio romano raidos etapas prasidėjo apie 1980. P. Dirgėlos romanuose vaizduojama 16–17 a. Lietuvos istorija, daug dėmesio skiriama jos ryšiams su Vakarais, kovoms dėl jūros (Kūlgrinda 1985, Joldijos jūra 1987–88, Anciliaus ežeras 1991, ciklas Karalystė 1997–2004, Begalybės riba 2003). P. Dirgėlos istoriniai romanai pasižymi faktologiniu išsamumu ir tikslumu, simbolinėmis potekstėmis, psichologine problematika, intriga; tai intelektualūs istoriosofiniai romanai, asociatyviai siejantys dabartį ir praeitį, ieškantys tautos istorinio likimo dėsningumų. 20 a. paskutiniais dešimtmečiais atsirado istorinių romanų miesto tema (A. Markevičiaus Deimanto ugnis 1986, Žaliaakė gyvatė 1996), regioninių istorinių romanų, skirtų vieno Lietuvos krašto istorijai (R. Gudaičio Sėjėjai 1981, Lemties broliai 1983, Kartos 1985, J. Mačiulio Bėga upės krantai 1982). Istorija naudojama kaip ezopinės kalbos priemonė svarstant aktualias visuomenės atsakomybės, tautines problemas (V. Petkevičiaus Paskutinis atgailos amžius 2 knygos 1986, V. Martinkaus Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje 1988, R. Klimo Tiktai ugnis išgydys 1989). Skotiškojo pobūdžio istorinio romano bruožai vyrauja knygose paaugliams (J. Tornau, slapyvardžiu A. Telšys, Žveng žirgelis 1985, Tarška barška pentinėliai 1990, Skomanto serijos nuotykių romanai, V. A. Misevičiaus, V. J. Talačkos, E. Uldukio kūriniai). Parašyta ir apologetinių istorinių romanų apie kunigaikščių laikus (O. Matusevičiūtės Amžinas Lietuvos vainikas 1994, Mindaugo kapas 1999, Kunigaikštytės Barboros auka 2000, J. Laucės Karūna ir kalavijas 1995, Mirštančių dievų kerštas 2002). Romanuose atkuriami dramatiški netolimos praeities istoriniai įvykiai (N. A. Gaškaitės-Žemaitienės Užverstų šulinių vanduo 2000). Lietuvoje 20 a. sukurta apie 100 istorinių romanų ir apysakų.
L: Istorinės prozos byla Vilnius 1988; G. Viliūnas Lietuvių istorinis romanas Vilnius 1992.
723