istòrinis žánras, vaizduojamosios dailės žanras; kūriniai, vaizduojantys istorinius įvykius ir asmenis, mitologinius, Senojo ir Naujojo Testamento siužetus ir veikėjus. Būdinga kruopštus realistinis piešinys ir detalių modeliuotė, remiamasi tiksliomis vaizduojamosios epochos studijomis. Naudojama portreto, peizažo, buitinio, batalinio žanro elementai, dažniausiai vyrauja pakili nuotaika, dramatizmas. Plėtojama alegorinės įžvalgos, perteikiama politinės, nacionalinės idėjos ir aktualijos.
Istorinė apžvalga
Istorinio žanro kompozicijų būta Egipto, Mesopotamijos, senovės Graikijos ir Romos skulptūroje bei tapyboje, ypač paplito viduramžių kronikų miniatiūrose, rankraštinių knygų iliustracijose, freskose, mozaikose, tekstilėje. Kaip savarankiškas žanras susiformavo 15 a. renesansinėje tapyboje; pirmasis jį teoriškai apibūdino L. B. Alberti. Daugiausia vaizduota religinės, mitologinės, alegorinės (italų Gentilleʼs Bellini, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Pinturicchio, Rafaelio, Tiziano, Tintoretto, P. Uccello paveikslai, prancūzo J. Fouquet miniatiūros), antikinės (italų A. Mantegnos, Piero della Francescos paveikslai) tematikos kompozicijos. Istorinis žanras klestėjo baroko, klasicizmo laikotarpiais. Akademizmo laikotarpiu laikytas svarbiausiu dailės žanru.
J. L. David. Imperatoriaus Napoleono I konsekracija ir imperatorienės Joséphine’os karūnavimas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 1804 gruodžio 2 (fragmentas, aliejus, 1806–07, Luvras Paryžiuje)
18–19 a. daugiausia vaizduoti konkretūs istoriniai įvykiai (J. L. Davido kūryba). Naujų impulsų istorinio žanro plėtotei teikė Prancūzijos revoliucija. Romantizmo laikotarpiu plito istorinio žanro kūriniai, reiškiantys nacionalines patriotines idėjas, žadinantys istorinę savimonę (E. Delacroix, K. Briullovo, E. Gallé, A. Grottgerio, T. Géricault, A. Ivanovo, C. F. Lessingo, J. Matejkos kūryba). 20 a. pradžios istorinio žanro paveiksluose ryšku realizmo tendencijos, pabrėžtos buitinės detalės, peizažo elementai. 20 a. vidurio kūriniuose istoriniai siužetai susipina su to meto aktualijomis, socialiniu kontekstu, vyrauja I ir II pasaulinio karo vaizdai, būdinga dokumentiškumas, autobiografiniai įvaizdžiai, individuali interpretacija (O. Dixo, G. Groszo, K. Kollwitz, P. Picasso, I. Repino, V. Surikovo kūriniai).
Istorinis žanras Lietuvos dailėje
Lietuvoje istorinis žanras plėtojamas nuo 16 a. pabaigos (vyravo istorinių asmenų portretai, mūšių vaizdai), sukurta sienų tapybos, grafikos kūrinių, piešinių. 17 a. Radvilų manufaktūrose sukurta istorinio žanro gobelenų. 18 a. antroje pusėje klasicistinių istorinio žanro kompozicijų nutapė P. Smuglevičius. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje istorinio žanro paveiksluose vaizduojama Lietuvos praeitis, Prancūzijos–Rusijos karas (1812), 1830–31 sukilimo įvykiai (J. Damelio, G. Kislingo, J. Oleškevičiaus, J. Rustemo, J. Saunderso, F. Veiso kūriniai). 19 a. istorinio žanro paveikslų nutapė M. E. Andriolis, V. Slendzinskis. Juose ryšku romantizmo tendencijos, ypač jos įsivyravo 20 a. pradžios tapyboje – vaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykiai, kurti didžiųjų kunigaikščių portretai.
M. E. Andriolis. Gedimino pilies statyba (medžio raižinys, 1852, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
20 a. vidurio istorinio žanro paveiksluose vyravo II pasaulinio karo vaizdai (S. Džiaukšto, V. Gečo, V. Jurkūno vyresniojo, V. Karatajaus, J. Kuzminsko, V. Mackevičiaus kūriniai). Istorinis žanras savitai interpretuotas taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (K. Morkūno, A. Stoškaus vitražai, J. Balčikonio, V. Daujoto tekstilė).