Itãlija (lot. Italia), istorinė sritis, apimanti Apeninų pusiasalį į pietus nuo Alpių kalnų, išskyrus Cizalpinę Galiją.
Manoma, vieni seniausių gyventojų buvo ligūrai. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Alpių pusiasalyje apsigyveno italikai ir etruskai, apie 400 pr. Kr. – keltai. Didelę įtaką Italijos genčių ir tautų raidai darė senovės graikų kolonijos Italijos pietinėje dalyje. 6–2 a. pr. Kr. Italiją nukariavo romėnai.
Valdant imperatoriui Augustui (27 pr. Kr.–14 po Kr.) Italija suskirstyta į 11 administracinių vienetų. 3 a. po Kr. pabaigoje prie Italijos prijungta Sardinija, Sicilija, Korsika, Retija, dalis Panonijos. 3 a. pabaigoje imperatoriui Dioklecianui Romos imperiją suskirsčius į 12 diecezijų, Italija buvo padalyta į dvi diecezijas: Italijos (4 šiaurinės provincijos) ir Romos (7 pietinės provincijos). Nuo imperatoriaus Konstantino I (valdė 306–337) laikų Italija – viena iš 4 prefektūrų (kitos – Rytų, Ilyrija ir Galija). Naujaisiais laikais Italija imta vadinti visą Apeninų pusiasalį, nuo 1870 – suvienytą Italijos valstybę.