Karališkoji rezidencija Castel Nuovo Neapolyje (pradėta 1283, 1443–58 restauruota)
Itãlijos architektūrà
Iki 11 amžiaus
Italijos teritorijoje (Sardinijos saloje) išliko bronzos amžiaus (antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga) saviti apskrito plano, nupjauto kūgio formos akmenų mūro bokštai nuragai (geriausiai išlikęs Su Nuraxi kompleksas Barumuni, prie Cagliari, – pasaulio paveldo vertybė). 8–1 a. pr. Kr. plėtota etruskų architektūra (etruskai. ARCHITEKTŪRA). Įkurta miestų (Sirakūzai, Poseidonija, Selinuntas, Spina, Kluzijus, dabar Chiusi), prie jų statyti nekropoliai (Tarkvinijuose, dabar Tarquinia, Cerėje, dabar Cerveteri, abu 7 a. pr. Kr., – pasaulio paveldo vertybė), tiesti keliai, tiltai, viadukai.
Heros šventyklos Peste (kairėje – vadinamoji Bazilika, 6 a. pr. Kr., dešinėje – vadinamoji Neptūno, apie 460 pr. Kr.)
5 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. Italijos teritorijoje klestėjo iš įvairių tautų (senovės graikų, etruskų) kultūrinių tradicijų susiklostęs senovės Romos menas (senovės Romos architektūra). Plėsti senieji miestai (Roma, Pompėja, Ostija), iš karo stovyklų susiformavo nauji stačiakampio plano miestai (Aosta, Turinas, Florencija, Lucca). Romėnai perėmė ir ištobulino senovės graikų orderius, sukūrė toskaniškąjį orderį, kompozitinį orderį, vidaus erdvėms perdengti taikė arkos ir skliauto konstrukciją, kupolą, arkadas. 1 a. pr. Kr. romėnų architektas Vitruvijus parašė architektūros teorijos traktatą Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem).
Konstantino arka Romoje (315)
Statyta amfiteatrai (Koliziejus, arba Flavijų amfiteatras, 81), forumai (Romos forumas, pradėtas formuoti 6 a. pr. Kr.), šventyklos (Panteonas, apie 125), triumfo arkos (Konstantino arka Romoje, 315), termos (Karakalos termų kompleksas Romoje, 3 a.), rūmai (Palatino rūmai Romoje, 1 a.), insulės, vilos (Hadriano vila Tivoli, 2 a., vila Romana del Casale prie Piazza Armerinos, Sicilijos sala, 3–4 a.; abi pasaulio paveldo vertybės), nutiesta akvedukų, tiltų, kelių.
2 a.–6 a. pradžioje Romos imperijoje plito ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė. Įsigalėjus krikščionybei (nuo 4 a. pradžios) pagal romėnų tradiciją statyti sakraliniai pastatai: bazilikos (penkianavė Šv. Jono Laterano, 4 a., trinavė Didžioji Švč. Mergelės Marijos, 440, abi Romoje), mauzoliejai (imperatoriaus Konstantino dukters Konstancijos mauzoliejus Romoje, apie 350), vienuolynai (Montecassino vienuolynas Cassino, įkurtas 529), baptisterijos. Pastatyta kryžiškojo (viena pirmųjų – Šv. Petro bazilika Romoje, 326, neišliko), centriškojo (Šv. Stepono bažnyčia Romoje, 5 a.) plano bažnyčių ir mauzoliejų. Pastatų vidus gausiai puoštas freskomis, mozaikomis.
Teodoriko mauzoliejus Ravennoje (520)
Nusilpus Romos imperijai meno centrai persikėlė į Bizantiją (Bizantijos architektūra). Bizantijos imperijos laikotarpiu (4–15 a.) daugiausia Italijos šiaurinėje dalyje pastatyta bizantiškojo stiliaus pastatų, kuriuose susiliejo senovės Romos, helenizmo, ankstyvųjų krikščionių ir Artimųjų Rytų architektūros formos. Žymiausias pastatas – Šv. Morkaus katedra Venecijoje (9–11 a., 12–15 a. perstatyta). Kiti žymesni pastatai: Galos Placidijos mauzoliejus (426), Šv. Apolinaro Naujojo (536–556), Šv. Vitalio (547) bažnyčios (visi Ravennoje). Pradėta statyti bažnyčias su kampanilėmis (Šv. Apolinaro Classėje bazilika Ravennoje, 6 amžius).
11–12 amžius
Katedros, arba Stebuklų, aikštės ansamblis Pisoje: baptisterija (kairėje; 1152, architektas Diotisalvi) ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų katedra (centre; pašventinta 1118), kampanilė (dešinėje; pradėta 1174, architektas B. Pisano)
Šv. Minjato ant kalno bažnyčia Florencijoje (1018–1207)
11–12 a. Italijoje plito romaninė architektūra. Plėsti miestai (Milanas, Florencija, Modena, Siena), ypač klestėjo uostamiesčiai (Genuja, Venecija). Statyta gynybiniai įtvirtinimai, katedros, rotušės, pilys, gyvenamieji namai su mūriniais bokštais. Išsiskyrė regioniniai romaninės architektūros (ypač sakralinių pastatų) savitumai. Šiaurės ir Vidurio Italijoje (Lombardijoje, Emilijoje-Romanijoje) pastatyta bažnyčių su grakščiais marmuriniais portalais ir arkatūromis fasaduose (Šv. Ambraziejaus bazilika Milane, 1098, Šv. Abondijaus bažnyčia Como, 11 a., Modenos katedra, 1106, Šv. Zenono bažnyčia Veronoje, Šv. Dominyko katedra Parmoje, abi 12 amžius). Toskanos srities (Florencija, Asyžius) pastatai išsiskyrė įvairiaspalvėmis marmuro plokštėmis su inkrustacinio stiliaus puošyba (Šv. Minjato ant Kalno bažnyčia Florencijoje, 1018–1207). Katedra Pisoje (11–12 a., visas Katedros aikštės ansamblis – pasaulio paveldo vertybė) turėjo įtakos Luccos, Arezzo ir kitų miestų sakralinių pastatų architektūrai.
Pjemonto ir Ligūrijos sakraliniuose pastatuose derinta Lombardijos ir Prancūzijos architektūros formos (Šv. Andriejaus katedra Vercelli, architektas B. Antelami, 1227), Marchės – Lombardijos ir Bizantijos architektūros elementai (Šv. Kirijako katedra Anconoje, 11–13 amžius).
Sicilijoje pastatyta sakralinių pastatų (Admirolo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Palerme, 1143, katedros Monrealėje, 1189, Cefalù, pradėta 1131, abi prie Palermo), pilių (Zisos pilis Palerme, 1165, dabar Islamo muziejus), rūmų (La Cuba rūmai Palerme, 1180), kurių architektūroje dera Bizantijos, islamo ir normanų meno formos.
13–14 amžius
Kartūzų vienuolyno gotikinė Santa Maria delle Grazie bažnyčia Pavijoje (1396–1473)
13–14 a. savitoje Italijos gotikoje (daugiausia plito Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje) susipynė bizantiškosios, arabiškosios, Vakarų Europos architektūros tradicijos. Pirmųjų gotikinių pastatų Italijoje statybą inicijavo vienuoliai iš Prancūzijos (Šv. Pranciškaus vienuolyno Aukštutinė bažnyčia Asyžiuje, 1228–53, su kitais vienuolyno pastatais – pasaulio paveldo vertybė, Šv. Kryžiaus bažnyčia Florencijoje, pradėta apie 1295, architektas Arnolfo di Cambio). 13 a. antroje pusėje Vidurio Italijoje pradėta statyti gotikines katedras (Orvieto, 1290–1330, architektas Arnolfo di Cambio, Sienos, 1284–1377, Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedra Florencijoje, 1296–1462, architektai Arnolfo di Cambio ir F. Talenti, Milano, pradėta 1386; didžiausia gotikinė katedra Italijoje). Sakralinių pastatų lengvumas, dinamiškumas sukurtas skaidant fasadus vertikaliomis lizenomis, puošiant smailiaarkėmis nišomis, vimpergomis, pinakliais, skulptūriniu dekoru.
Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedra Florencijoje (kupolas, 1420–36, architektas F. Brunelleschi)
Pastatyta rotušių (Sienos rotušė, 1288–1309), rūmų (Senieji rūmai Florencijoje, 1298, architektas Arnolfo di Cambio), pilių (aštuonkampė Frydricho II Castel del Monte prie Andrijos, 1229–49, pasaulio paveldo vertybė). Venecijos gotika (reiškėsi iki 15 a. vidurio) išsiskyrė ažūrinėmis smailiaarkėmis galerijomis, polichromine marmuro apdaila (Dožų rūmai, 14–15 a., architektai G. ir B. Bonai, Ca’d’Oro rūmai, 1422–40, abeji Venecijoje).
15–16 amžius
15–16 a. Italijoje klestėjo Renesanso architektūra. Atgaivintos antikinės architektūros tradicijos (orderiai, kupolai, arkos, žmogaus proporcijas atitinkantys masteliai), jos pritaikytos prie Renesanso epochos kultūrinių, socialinių ir religinių poreikių. Buvo rekonstruojamos miestų dalys (Uffizi gatvės ansamblis Florencijoje, 16 a., architektas G. Vasari; Venecijoje, Romoje), pastatyta naujų miestų (Pienza, 1459, architektas B. Rossellino, miesto istorinis centras – pasaulio paveldo vertybė, Palmanova, 1593, architektas V. Scamozzi), plėtotos utopinių idealių miestų idėjos (Sforzinda, 15 a., architektas Filarete).
Statyta daug bažnyčių, visuomeninių pastatų, didikų rūmų, užmiesčio vilų su parkais. Pastatams būdinga taisyklingi stačiakampiai arba centriškieji planai, darnios proporcijos, derinti horizontalūs ir vertikalūs elementai, išryškinta architektonika. Renesanso pradžia Italijoje siejama su architekto F. Brunelleschi kūryba Florencijoje. Jo suprojektuotas Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros kupolas (1420–36) laikomas pirmuoju renesanso architektūros pavyzdžiu. Kiti reikšmingesni ankstyvojo renesanso pastatai Florencijoje: Pamestinukų prieglauda (1419), Šv. Lauryno (1421–34) su Senąja zakristija (1419–29), centriškojo plano Angelų Švč. Mergelės Marijos (pradėta apie 1434) ir Šventosios Dvasios (pradėta 1436) bažnyčios, Pazzi koplyčia (1429) prie Šv. Kryžiaus bažnyčios (1442–65; visų architektas F. Brunelleschi), Rucellai rūmai (1451), Švč. Mergelės Marijos Naujosios bažnyčios fasadas (1456–70, abiejų architektas L. B. Alberti). Šiuo laikotarpiu susiklostė stačiakampio plano, aiškių formų, dažniausiai triaukščiai, rustika puošti miesto rūmai (palazzo) su uždaru vidaus kiemu (pirmieji – Medici‑Riccardi rūmai, 1445–55, architektas Michelozzo di Bartolommeo, F. Strozzi rūmai, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia, architektai B. da Maiano, C. Cronaca, abeji Florencijoje).
Renesanso architektūros formos greitai paplito kituose Italijos miestuose: Rimini (Šv. Pranciškaus bažnyčia, apie 1450), Mantujoje (Šv. Sebastijono, 1460–70, Šv. Andriejaus, 1470, bažnyčios, visų architektas L. B. Alberti), Urbino (Kunigaikščių rūmų perstatymas, 1472, architektas L. Laurana), Neapolyje (Cuomo rūmai, 1464–90, architektas G. da Maiano), Milane (Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bažnyčia ir vienuolynas, pradėta 1463, architektas G. Solari, choras 1497, architektas D. Bramante, su dailininko Leonardo da Vinci freska Paskutinė vakarienė 1497 – pasaulio paveldo vertybė), Romoje, Ferraroje. Šio laikotarpio statiniai išsiskyrė monumentalumu, horizontalios kompozicijos fasadais, paprastomis formomis, saikingu dekoru.
Brandžiojo renesanso laikotarpiu (16 a. pradžia) meno centras persikėlė į Romą. Pastatyta įvairios erdvinės kompozicijos, didingų masyvių formų, darnių proporcijų pastatų. Ypač plito centriškieji kupoliniai pastatai. Svarbiausias – Šv. Petro bazilika (pirmoji bazilika pradėta perstatyti 1506, architektas D. Bramante, Michelangelo ir kiti; dabar Vatikano teritorijoje). Šiuo laikotarpiu kūrė architektai D. Bramante (pagarsėjo centriškųjų pastatų projektais; rotondinė Tempietto šventyklėlė, 1502, Švč. Mergelės Marijos Taikos / Santa Maria della Pace bažnyčios vienuolynas, 1504, abu Romoje), A. da Sangallo jaunesnysis (Farnese rūmai Romoje, pradėti 1514), Michelangelo (Šv. Minjato tvirtovė, 1533, Naujoji zakristija prie Šv. Lauryno bažnyčios, 1534, abu Florencijoje).
Caprų šeimos vila prie Vicenzos (apie 1560, architektas A. Palladio)
Pradėta statyti užmiesčio vilos su parkais (viena pirmųjų – vila Farnesina, 1511, architektas B. Peruzzi, vila Madama, pradėta 1518, projektas Rafaelio, baigė Giulio Romano ir A. da Sangallo jaunesnysis, abi Romoje). Šio tipo vilos ypač plito renesanso vėlyvuoju laikotarpiu. Pastatyta architekto B. Ammanati (popiežiaus Julijaus III vila Giulia, pradėta 1551, su architektais G. da Vignola, G. Vasari), P. Ligorio (d’Este vila Tivoli, 16 a., pasaulio paveldo vertybė) suprojektuotų vilų. Architekto A. Palladio projektuotiems pastatams būdinga simetriškoji kompozicija, taisyklingos proporcijos, orderinių konstrukcijų sistemos elementai, darna su kraštovaizdžiu (vila Barbaro Masere, prie Treviso, 1558, vila Rotonda, prie Vicenzos, pradėta 1566, teatras Olimpico Vicenzoje, 1584).
Renesanso epochos italų architektai analizavo architektūros ir urbanistikos teorines problemas. Veikalų parašė architektas L. B. Alberti (Apie architektūrą / De re aedificatoria 1452, išspausdinta 1485), Filarete (Traktatas apie architektūrą / Trattato di architettura 25 knygos, 1461–64), G. da Vignola (Penkių architektūros orderių taisyklės / Regola delli cinque ordini d’architettura 1562), A. Palladio (Keturios knygos apie architektūrą / I quattro libri dell’architettura 1570).
16 a. 2–4 dešimtmetyje Italijoje greta vėlyvojo renesanso susiklostė manierizmas. Šio stiliaus pastatų suprojektavo jo pradininkas architektas Giulio Romano (Palazzo del Te Mantujoje, 1524–39), G. Alessi (Carignano Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Genujoje, 1552–1603), B. Ammanati (Pitti rūmų kiemo fasadas, 1558–70), G. da Vignola (Jėzaus bažnyčia Romoje, 1568–84, fasadas 1575, architektas G. della Porta; jėzuitų stiliaus barokinių bažnyčių prototipas), G. Vasari (Uffizi galerijos rūmai Florencijoje, 1574, su architektu B. Buontalenti). Pastatams būdinga neįprastos proporcijos, šviesokaitos efektai, ekspresyvūs formų deriniai, skulptūrinėmis ir architektūrinėmis detalėmis gausiai dekoruoti fasadai.
17–18 amžius
16 a. pabaigoje–17 a. Italijoje plito baroko architektūra. Pagal naujai atrastus optikos ir perspektyvos dėsnius rekonstruotas Romos miestas (pradėta 1585, architektas D. Fontana) – nutiestos naujos gatvės, pertvarkytos aikštės (Del Popolo aikštė Romoje, 16 a. pabaiga). Ankstyvojo baroko Italijos architektūra gana nuosaiki – griežtos architektūrinės formos, santūrus dekoras. Pastatų sukūrė architektai D. Fontana (Laterano rūmai Romoje, 1589, Karalių rūmai Neapolyje, pradėti 1600), C. Maderno (Barberini rūmai Romoje, 1624, baigti 1632, architektai F. Borromini, G. L. Bernini), G. della Porta (Aldobrandini vila Frascati, pradėta 1598). Plėtotas vadinamasis jėzuitų stilius, jis labiausiai reiškėsi sakralinėje architektūroje (Šv. Ignoto bažnyčia Romoje, 1650, architektas O. Grazio). Tęsta Šv. Petro bazilikos statyba (fasadas 1614, architektas C. Maderno, interjeras 1633–66, aikštės kolonada, pradėta 1655, abiejų architektas G. L. Bernini). 17 a. vidurys – baroko klestėjimo laikotarpis (ypač Romoje).
Brandžiojo baroko stiliumi kūrė architektas F. Borromini (Šv. Karolio bažnyčia prie Keturių fontanų, 1641, fasadas 1667, Sapienzos Šv. Ivo bažnyčia, 1642–61, Šv. Andriejaus delle Frattės bažnyčia, 1656, fasadas 1816; visos Romoje), architektas ir dailininkas G. L. Bernini (Kvirinalo Šv. Andriejaus bažnyčia Romoje, 1658), dailininkas ir architektas Pietro da Cortona (Švč. Mergelės Marijos Taikos / Santa Maria della Pace, 1657, Švč. Mergelės Marijos Latos gatvėje, 1662, bažnyčių fasadai Romoje), architektas B. Longhena (Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos bažnyčia Venecijoje, 1631–81), architektas G. Guarini (Šv. Lauryno, pradėta 1668, Šv. Pilypo, pradėta 1675, 1715 perstatyta, bažnyčios, Carignano rūmai, pradėta 1679, Turine). Pastatams būdinga sudėtinga erdvinė kompozicija, didingumas, dinamiškumas, saviti planai (žvaigždės, elipsės formos), banguoti, sudėtingos puošybos fasadai, laisvai traktuojamas klasikinis orderis.
Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos bažnyčia Venecijoje (1631–81, architektas B. Longhena)
Vėlyvojo baroko pastatų formos lengvos, plastiškos, dekoratyvios (architekto C. Fontanos Šv. Marcelio / San Marcello al Corso bažnyčios fasadas Romoje, 1683, F. Juvarros Palazzo Madama Turine, 1721), juose žymu ir rokoko stiliaus įtaka.
18 a. viduryje Italijoje pradėjo reikštis klasicizmas. Jam susiklostyti įtakos turėjo architekto A. Palladio kūryba, italų dailininkų kūriniuose vyraujantys antikiniai siužetai (G. B. Piranesi, A. Canova), antikinės kultūros studijoms skirti moksliniai veikalai (J. J. Winckelmanno, F. Algarotti, F. Milizia, G. Passeri). Italijos klasicizmo architektūrai būdinga simetriški planai, klasikiniai orderiai, griežta elementų išdėstymo tvarka, saikingas dekoras.
Pagal klasicizmo architektūros principus Italijos miestuose rekonstruota gatvių ir aikščių (Del Popolo aikštės elipsinė kolonada Romoje, 1793–1824, architektas G. Valadieri, Vittorio Veneto aikštė Turine, 1830, architektas G. Frezzi), pastatyta bažnyčių (Šv. Pranciškaus Paoliečio Neapolyje, pradėta 1808, architektas P. Bianchi ir kiti, Šv. Simono Mažoji / San Simeone Piccolo Venecijoje, 1760, architektas G. Scalfarotto), teatrų (La Scala Milane, 1778, architektas G. Piermarini, Teatro della Fenice Venecijoje, 1789, architektas G. A. Selva, 1996 nugriautas), rūmų su parkais (karalių Burbonų šeimos rūmų kompleksas Casertoje, 1774, architektas L. Vanvitelli, pasaulio paveldo vertybė), vilų (Villa Olmo Como, 1780–94, Villa Belgioioso, dabar Villa Reale, Milane, 1796, abiejų architektas L. Pollackas).
19 amžius–20 amžiaus pirma pusė
19 a. sparčiai plėsti miestai (Milanas, Turinas), statyti nauji pramoniniai miestai (Crespi d’Addos darbininkų gyvenvietė Capriate San Gervasio, prie Bergamo, 19 a. pabaiga, pasaulio paveldo vertybė). 19 a. antroje pusėje Italijoje plito istorizmo krypties pastatai, kuriuose derinti klasicizmo, baroko, manierizmo elementai. Žymesnių statinių suprojektavo architektas G. Kochas (Margaritos rūmai, dabar Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada, 1890), G. Sacconi (Venecijos aikštės ansamblis su Viktoro Emanuelio II paminklu, 1885–1911, abu Romoje), A. Antonelli (paminklinis Mole Antonelliana pastatas Turine, 1888), G. Mengoni (Viktoro Emanuelio II galerija Milane, pradėta 1863; būdinga naujos technologijos ir statybinės medžiagos).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Italijoje (ypač Palerme, Turine, Genujoje) plito itališkoji moderno atmaina liberty. Žymesni kūrėjai – architektai R. d’Aronco (Parodų rūmai Turine, 1902), E. Basile (nuosava architekto vila Palerme, 1903), G. Sommaruga (Castiglioni rūmai Milane, 1903, viešbutis Tre Croci Varese, 1912).
20 a. 2 dešimtmetyje Italijos architektūroje reiškėsi futurizmas. Jo vienas pradininkų – architektas A. Sant’Elia – 1914 paskelbtame Futuristų architektūros manifeste (Manifesto dell’architettura futurista) propagavo naują, dinamišką architektūrą. Futuristinių ateities miestų (città nuova) projektai (autoriai A. Sant’Elia ir M. Chiattone; neįgyvendinti) turėjo įtakos vėlesnių architektų kūrybai.
Vasaros olimpinių žaidynių stadionas Palazzo dello Sport Romoje (1959, architektai P. L. Nervi, M. Piacentini, 1959)
20 a. 3 dešimtmetyje paplitus modernizmo idėjoms Italijoje atsirado racionalizmo architektūrą propoguojančių grupių (Gruppo 7, 1926, BBPR, 1932, abi Milane), susikūrė judėjimas MIAR (1930; tęsė Gruppo 7 idėjas). Jų nariai siekė architektūrinių formų paprastumo, taikė naujas technologijas ir statybines medžiagas. Žymiausi racionalizmo krypties pavyzdžiai – architekto G. Terragni projektuoti pastatai (gyvenamasis namas Novocomum 1929, Casa del Fascio, dabar Liaudies namai, 1936, abu Como). Šiuo laikotarpiu pastatyta įdomių formų didelių gelžbetonio ir plieno konstrukcijų statinių (stadionas, 1932, architektas P. L. Nervi, geležinkelio stotis Santa Maria Novella, 1936, architektas G. Michelucci, abu Florencijoje).
Fašizmo laikotarpiu racionalizmo kryptis taikyta prie režimo ideologijos – susiklostė vadinamasis Littorio stilius (naudotos neoklasicizmui artimos formos, siekta monumentalumo, reprezentatyvumo). Statyti nauji miestai (Littoria, 1932, nuo 1946 – Latina, Sabaudia, prie Terracinos, 1934), masyvūs statinių kompleksai (sporto kompleksas Foro Italico, architektas E. del Debbio, pradėtas 1927, Pasaulinės parodos statiniai Romos EUR rajone, architektai M. Piacentini, G. Pagano, L. Piccinato, A. Libera ir kiti; paroda planuota 1942, bet dėl II pasaulinio karo neįvyko), įrengta aikščių (Piazza della Vittoria Brescioje, 1932, architektas M. Piacentini).
20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia
Botanikos sodas (dešinėje; vadinamasis Rutulys, 2001, architektas R. Piano) ir San Benigno šiaurės bokštas (tolumoje; vadinamasis Pieštukas, 1992, architektūrinė bendrovė Skidmore, Owings & Merrill, architektai M. Lanata, A. Messina) Genujoje
Gyvenamieji namai Vertikalus miškas Milane (2014, architektūrinė bendrovė Stefano Boeri Architetti)
Po II pasaulinio karo pastatyta racionalizmo krypties pastatų: Olivetti Building Ivrejoje (1957, architektai L. Figini, G. Pollini), dangoraižiai Velasca (1960, architektūrinė grupė BBPR) ir Pirelli (1961, architektas G. Ponti su kitais) Milane. 20 a. 6–7 dešimtmetyje plito neorealizmo (būdinga paprastos pastatų formos, pigios statybinės medžiagos), vadinamasis neoliberty (bendrovės Bossi darbininkų gyvenamieji namai Cameri, prie Novaros, architektai V. Gregotti, L. Meneghetti, G. Stoppino, 1956) krypties architektūra. Šiuo laikotarpiu savitų pastatų suprojektavo architektai P. L. Nervi (Parodų rūmai Turine, 1949), A. Vitellozzi (geležinkelio stotis Termini Romoje, 1951, su kitais), V. Viganò (Marchiondi institutas Milane, 1957), F. Albini (rotušė Genujoje, 1962), G. Michelucci (Šv. Jono bažnyčia Florencijoje, 1964), G. De Carlo (Urbino universiteto studentų bendrabutis, 1966).
20 a. pabaigoje kūrė žymūs architektai postmodernistai C. Scarpa (San Vito d’Altivolės kapinės, prie Treviso, 1971), P. Portoghesi (Islamo religinis centras Romoje, pradėtas 1976), M. Fuksas (mokyklos kompleksas Anagni, 1988), A. Rossi (Carlo Felice teatro rekonstrukcija Genujoje, 1990), V. Gregotti (operos teatras Arcimboldi Milane, 2002); haiteko krypties pastatų suprojektavo architektas R. Piano (San Giovanni Rotondo bažnyčia Foggioje, su architektu G. Grandi, 1991–2004, muzikos auditorija Parco della Musica Romoje, 1994–2002).
Milano konvencijų centras (2012, architektas Mario Bellini)
Pasaulio paveldo vertybės
Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bažnyčia ir vienuolynas, Romos istorinis centras ir popiežiaus rezidencijos pastatai (abu nuo 1980), Florencijos istorinis centras (nuo 1982), Pisos katedros aikštės ansamblis, Venecija ir Venecijos įlanka (abu nuo 1987), San Gimignano istorinis centras (nuo 1990), Materos uolų statiniai (nuo 1993), Vicenza ir A. Palladio vilos Veneto regione (nuo 1994), Neapolio istorinis centras, Crespi dʼAddos gyvenvietė, Ferrara ir Po upės delta, Sienos istorinis centras (visi nuo 1995), Pienzos istorinis centras, Ravennos ankstyvosios krikščionybės paminklai, Alberobello gyvenamieji namai, Castel del Monte pilis (visi nuo 1996), Su Nuraxi kompleksas Barumuni, Casertos karališkieji rūmai, Vanvitelli akvedukas ir San Leucio kompleksas, Romėnų vila, Agrigento archeologinė vietovė, Pompėjos, Herkulanėjo ir Torre Annunziatos archeologinės vietos, Paduvos botanikos sodas, Amalfi pakrantė, Savojiečių karališkosios rezidencijos, Modenos katedra, miesto bokštas ir Didžioji aikštė, Ligūrijos pakrantės kultūrinis kraštovaizdis (visi nuo 1997), Urbino istorinis centras, Cilento ir Vallo di Diano nacionaliniai parkai, Pesto ir Velijos archeologinės vietos bei Padulos vienuolynas, Aquilėjos bazilika ir archeologinė vieta (visi nuo 1998), Hadriano vila (nuo 1999), Verona, Asyžiaus bazilika ir kiti paminklai (abu nuo 2000), d’Este vila (nuo 2001), Pietryčių Sicilijos barokiniai miestai (nuo 2002), Pjemonto ir Lombardijos krikščionybės paminklai (nuo 2003), Tarquinijos ir Cerės etruskų nekropoliai, Val d'Orcia (abu nuo 2004), Sirakūzai ir Pantalicos nekropolis (nuo 2005), Genujos renesansiniai ir barokiniai rūmai (nuo 2006), Mantuja ir Sabbioneta, Retijos geležinkelis Albulos kalnuose (abu nuo 2008), Lombardijos karalystės paminklai, Alpių apylinkių neolito gyvenvietės (abu nuo 2011), Medici vilos ir sodai Toskanoje (nuo 2013), normanų laikotarpio pastatai Palerme ir Cefalú bei Monrealės bažnyčios (nuo 2015), Venecijos respublikos gynybiniai statiniai (nuo 2017), Ivrea (nuo 2018), Europos SPA miestai (su miestais Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje), Bolonijos pastatų galerijos (abu nuo 2021).
L: R. Wittkower Art and Architecture in Italy 1600–1750 London 1958; S. Kostof A History of Architecture New York 1985; H. F. Kruft A History of Architectural Theory: From Vitruvius to the Present New York 1994; W. Curtis Modern Architecture since 1900 London 1996; D. Watkin A History of Western Architecture London 1996.
1936
Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos