Itãlijos choreogrãfija. Liaudies šokiai greito tempo, emocionalūs; šokama saltarelas, siciliana, tarantela. Viduriniais amžiais plėtotos iš antikos mimų perimtos šokio tradicijos, buvo šokama dvaruose, per liaudies, religines šventes, karnavalus (15 a. Florencijoje L. de’Medici rengė karnavalus – vežimuose buvo vaidinami mitologinės tematikos spektakliai su šokiais). Renesanso epochoje pradėjo formuotis baletas. 1489 B. di Botto pastatė vaidinimą Gastronominis baletas (laikomas pirmuoju baletu Europoje), kuriame sujungė šokį, muziką, dainas. 15–16 a. plito alegorinės, mitologinės pantomimos (balli figurati), vadinamieji arklių baletai (šokio judesius pagal muziką atlikdavo dresuoti arkliai). Atsirado pirmosios šokio mokyklos, parašyta šokio traktatų. Viename jų G. Ebreo 1463 pirmą kartą pavartojo žodį balletto, C. Negri aprašė kojų pozicijas, sukinius, daugiau kaip 100 šokių užrašė M. F. Caroso. 1581 Paryžiuje B. da Belgiojoso su italų šokėjų trupe pastatė teatralizuotą vaidinimą Komiškasis karalienės baletas. 16–17 a. šokio, pantomimos elementų buvo commedia dell’arte spektakliuose. 18 a. įkurta muzikinių teatrų Florencijoje, Milane, Neapolyje, Romoje, Venecijoje; žymiausias – Milano teatras La Scala (įkurtas 1778), kuris ilgą laiką buvo Europos baleto centras. 18–19 a. italų baleto artistai, baletmeisteriai šoko ir pastatė baletų Austrijos, Danijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių teatruose, turėjo įtakos tų šalių choreografijos raidai. Veiksmo baletų pastatė baletmeisteriai G. D. M. Angiolini (C. W. Glucko Don Žuanas 1761), V. Galeotti (1733–1816, Romeo ir Džuljeta 1811, Makbetas 1816, abu pagal C. Schallio muziką). S. Viganò statė monumentalius antikinius, istorinius, pagal W. Shakespeare’o tragedijas baletus (L. van Beethoveno Prometėjo kūriniai 1801, Koriolanas 1804, pagal J. Weiglio muziką, Didonė 1821, pagal G. Ayblingerio muziką). 1813 prie teatro La Scala įsteigta baleto mokykla (veikia iki šiol), joje 1837–50 dėstė šokėjas, baletmeisteris ir vienas garsiausių 19 a. pedagogų C. Blasisas. Jis parašė šokio teorijos knygų, įvedė šokio pozą attitude. Romantizmas italų balete daugiausia siejamas su Taglioni šeimos dinastija. Baletmeisterio F. Taglioni baletai išsiskyrė stiliaus naujumu, lengvumu, mistika. 1832 Paryžiaus teatre Grand Opéra jis pastatė J. M. Schneitzhoefferio baletą Silfidė, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko ir viena pirmųjų ant pirštų galų (puantų) šoko M. Taglioni. C. Grisi pirmoji sušoko Žizel (A. Ch. Adamo Žizel 1841), Esmeraldos (C. Pugni Esmeralda 1844) vaidmenis. Meistriška šokio technika garsėjo E. Cecchetti (jis buvo ir žymus šokio pedagogas), P. Legnani (pirmoji be sustojimo atliko 32 fouetté). 20 a. pradžioje daugiausia statyti romantiniai baletai. 20 a. viduryje baletų pagal B. Bartóko, I. Stravinskio muziką pastatė vengrų kilmės baletmeisteris M. A. Millossas (1906–88). Daug gastroliavo ir baletų pastatė kitų šalių baletmeisteriai. Garsėjo baleto šokėjos C. Fracci, E. Terabust (g. 1949). Trupė Aterballetto (įkurta 1979 Reggio nell’ Emilia, nuo 1997 vadovas M. Bigonzetti, g. 1960) pastatė choreografų A. Ailey, G. Balanchine’o, M. Béjart’o, L. Childs, K. McMillano ir kitų moderniojo šokio spektaklių. Veikia Teatro di San Carlo baleto mokykla Neapolyje (nuo 1812), Teatro dell’Opera baleto mokykla Romoje (nuo 1928), privačios baleto mokyklos. Nervi (nuo 1955), Spoleto (nuo 1958), Venecijoje vyksta tarptautiniai šokio festivaliai.
57
Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos