Itãlijos lietùviai
Lietuviai Italijoje iki 20 a. pradžios
Nuo 15 a. pabaigos Italijos universitetuose (Bolonijos, Paduvos, Romos ir kituose) studijavo lietuvių didikų. Vilniaus jėzuitai nemaža savo mokinių siųsdavo į Romą tęsti studijų. Vilniaus ir Žemaičių vyskupai Romoje turėjo savo atstovus; čia gyveno ir palaidotas kardinolas Jurgis Radvila. 1578 Varmijos vyskupo S. Hosijaus iniciatyva prie Išganytojo bažnyčios Romoje lenkų ir lietuvių maldininkams įsteigta prieglauda (vėliau pavadinta Šv. Stanislovo vardu, ją globojo Žygimanto Augusto sesuo Ona Jogailaitė); 1819 prieglaudą perėmė Rusija (1912–20 ją administravo kunigas K. Prapuolenis). 17 a. Paduvos universitete studijavo ir Italijoje ilgai gyveno liutnininkas ir kompozitorius K. S. Rudamina Dusetiškis, 18 a. Šv. Luko akademijoje (Accademia di S. Luca) Romoje studijavo tapytojas P. Smuglevičius. Nuo 18 a. antros pusės Lietuvos didikai savo dvarų kapelų muzikantus siųsdavo mokytis į Italiją. 1794 sukilimo Lietuvoje veikėjas generolas J. P. Grabovskis 1798 buvo Romos respublikos karinių pajėgų vadas. Po 1863–1864 sukilimo kurį laiką Romoje gyveno jo veikėjas dailininkas B. Dluskis. Sukilimo dalyvis poetas A. J. Vištelis-Višteliauskas tapo G. Garibaldi armijos kariu. 19 a. Romoje stažavo M. E. Andriolis, B. M. Ruseckas, K. Ruseckas, 1899–1901 studijavo M. Gustaitis. 1905 į Monte Cassino vienuolyną choralo studijų buvo atvykęs Č. Sasnauskas.
20 a. pirma pusė
20 a. 3 dešimtmetyje Italijoje gyveno apie 100 lietuvių. 1921 Romoje italų kalba leistas politinis laikraštis L’Eco di Lituania. Daugiausia lietuvių susibūrė Turine, kur buvo įsikūrę lietuviai tėvai saleziečiai, ir Romoje. Nuo 1927 saleziečiai Perosa Argentinoje (prie Turino) turėjo lietuvių mokyklą (1927–34 baigė 202 lietuviai), 1952 Castelnuovo Don Bosco (prie Turino) įsteigė gimnaziją su dėstomąja lietuvių kalba. 1927–40 Turine leistos Saleziečių žinios, nuo 1950 – jų tęsinys Saleziečių balsas. 1926 Romoje lietuviai marijonai atidarė kolegiją (iš iki 1956 ją baigusių lietuvių kunigų 20 įgijo daktaro laipsnį, 13 – licenciato). Nuo 1926 Romoje veikė lietuvių draugija Lituania. 1939 Italijoje buvo apie 60 lietuvių.
20 a. pirmoje pusėje stažavo dailininkai B. Bučas, V. Dilka, P. Kalpokas, R. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, Steponas Varašius, architektai S. Kudokas, V. Landsbergis-Žemkalnis. Šv. Cecilijos konservatorijoje (Romoje) studijavo V. Podėnaitė, O. Zabielaitė-Karvelienė, Z. Aleksandravičius, joje ir kitose mokslo įstaigose bei privačiai mokėsi Emilija Mickūnaitė, Justinas Kudirka, V. Jonuškaitė, A. Kaskas, K. Jozevskaitė, O. Pocienė, K. Petrauskas, A. Sodeika, S. Sodeika, J. Būtėnas, I. Nauragis, J. Bieliūnas, J. Augaitytė, S. Santvaras, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, A. Dičiūtė, P. Radzevičiūtė, G. Matulaitytė, P. Oleka, L. Sipavičiūtė. Teatruose dainavo E. Sirvydaitė-Sonchi, V. Podėnaitė, O. Karvelienė, Emilija Mickūnaitė, J. Būtėnas, I. Nauragis, K. Petrauskas, koncertavo V. Jonuškaitė.
II pasaulinis karas
Per II pasaulinį karą į Italiją dirbti vokiečiai atvežė vyrų iš Lietuvos. Dalis jų prisidėjo prie italų partizanų, apie 200 kitų, Sąjungininkų paimtų į nelaisvę, įstojo į lenkų Anderso armiją (vėliau II lenkų korpusas; lietuvių būriui vadovavo leitenantas A. Gecevičius; po demobilizacijos 1945 dauguma apsigyveno Didžiojoje Britanijoje). Kelios dešimtys lietuvių per II pasaulinį karą į Italiją pateko iš Austrijos. Apie 500 lietuvių gyveno karo belaisvių stovyklose Bolonijoje, Genujoje, Milane-Monzoje, Merano, Pisoje, Reggio nell’Emilia (gausiausia stovykla, apie 200 lietuvių 1946; 1945–46 leistas neperiodinis laikraštis Aidas), Romoje-Cinecittà (apie 40 lietuvių; juos globojo Lietuvos pasiuntinybė prie Šv. Sosto, jėzuitai) ir Turine. Šiaurės Italijoje lietuvių belaisviais rūpinosi saleziečiai. Nuo 1945 lietuvius Italijoje šelpė BALF (įgaliotiniai kunigas V. Pavalkis, vėliau kunigas J. Vaišnora). Per karą Italijoje atsidūrusiems lietuviams remti Lituania 1945 sudarė Šalpos komitetą (pirmininkas S. Girdvainis), kuris turėjo atstovą prie kiekvienos didesnės lietuvių grupės. 1945 09 komitetas Pisoje, tėvų saleziečių patalpose, įsteigė Lietuvių studentų kolegiją (1946 buvo daugiau kaip 30 lietuvių studentų; ėjo laikraštis Prošvaistė). Lietuvių dar studijavo Bolonijoje, Neapolyje, Florencijoje ir Romoje.
20 a. antra pusė
Po II pasaulinio karo Romoje dirbo Z. Ivinskis. Iki 1949 veikė lietuvių bendrabutis (gyveno studentų ir kunigų). 1945 įsikūrė Lietuvių katalikų kunigų sąjunga, 1946 – studentų ateitininkų draugovė, 1955 – italų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo centras Amici della Lituania. 1946 vietoj Lituania įkurtas Centrinis lietuvių globos komitetas rūpinosi, kad lietuviai karo belaisviai nebūtų išduoti SSRS, rėmė netekusius teisės gyventi Italijoje, stengėsi parūpinti imigracijos į Pietų Ameriką vizas. 1950 06 Romoje lankantis Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkui M. Krupavičiui sudarytas laikinas komitetas lietuvių bendruomenei steigti. 1952 12 išrinkta Romos apylinkės valdyba (vadinta Lietuvių komitetu, vadovas kunigas V. Mincevičius) ir Italijos lietuvių bendruomenės taryba. Neturėdami galimybės įsikurti dauguma lietuvių iš Italijos išvyko. 1955 čia gyveno 180 lietuvių.
Per Lietuvos sovietinę okupaciją Italijos lietuviai, daugiausia kunigai, išlaikė Lietuvos diplomatinę atstovybę Vatikane, Šv. Kazimiero kolegiją (įsteigta 1946), Vatikano (nuo 1940) ir Romos (nuo 1952) radijo lietuviškas laidas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovybę, jėzuitų, marijonų ir saleziečių centrus. 1954–84 Romoje veikė žinių agentūra Elta Press; ji kas mėnesį italų kalba leido biuletenį, kuriame teikė Italijos visuomenei politinių, kultūros ir religinių žinių apie Lietuvą (redaktorius V. Mincevičius). 1956–90 Romoje veikė atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, čia leisti jos leidiniai. Italijoje dainavo V. Noreika, V. Daunoras, V. Urmanavičiūtė, I. Milkevičiūtė, koncertavo L. Digrys, daugelis muzikos kolektyvų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę
Po 1990 daugiausia lietuvių į Italiją vyko studijuoti, dirbti. Aktyviausios bendruomenės susikūrė Romoje ir Milane. 1999 Milane įkurtas lietuvių kultūros centras (Centro di Cultura Lituana, vadovė Danutė Ereminaitė). Romos ir Vatikano aukštosiose mokyklose mokėsi ir stažavo kunigų iš Lietuvos, 1993–99 būdamas marijonų generaliniu vikaru gyveno V. Aliulis. 2002 oficialiai atsikūrusi Italijos lietuvių bendruomenė (nuo 2016 valdybos pirmininkė Elzė Di Meglio) 2020 turėjo 10 regioninių skyrių, veikė 6 lituanistinės mokyklos. Bendruomenės ir Lietuvos diplomatų Italijoje (2020 Italijoje veikė Lietuvos ambasada Romoje ir 8 garbės konsulatai; Italijos santykiai su Lietuva) pastangomis kuriamos lietuvių bendruomenės, lituanistinės mokyklos regionuose, organizuojami kasmetiniai tradiciniai renginiai, valstybinių, religinių švenčių, atmintinų datų minėjimai, Lietuvos atlikėjų koncertai, menininkų parodos, knygų pristatymai, susitikimai su Lietuvos politikais, žurnalistais, mokslininkais, paskaitos, diskusijos. 2017 įkurta Italijos lietuvių jaunimo sąjunga (pirmininkė Viltė Marija Kaminskaitė).
Italijos lietuvių ir prezidento G. Nausėdos (centre) susitikimas Lietuvos ambasadoje Romoje (2019)
Oficialiais duomenimis, 2003 Italijoje gyveno apie 600 lietuvių (daugiau kaip 170 – Romoje ir Lacijaus srityje), 2011 – 4745 lietuviai.
2271
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos