Itãlijos literatūrà. 6–12 a. Italijos teritorijoje buvo kuriama lotynų kalba. 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje pradėta rašyti italų kalbos tarmėmis. Vienas pirmųjų italų kalba parašytų kūrinių – Pranciškaus Asyžiečio Sesers Saulės giesmė (apie 1224). Tuo metu Sicilijos karalystėje, Frydricho II dvare, iškilo Sicilijos poetinė mokykla, sekanti Provanso trubadūrais. Žymiausi jos atstovai – Pieras delle Vigne, soneto pradininkas Iacopo da Lentini, Guido delle Colonne ir kiti. Vidurio ir Šiaurės Italijoje, kur vyravo miestai komunos, kurtuazinės poezijos tradicija buvo papildyta moralinėmis ir pilietinėmis temomis (Guittone d’Arezzo). 13 a. viduryje, skatinama religinių sąjūdžių, Umbrijoje suklestėjo religinių giesmių (laudų) kūryba (Jacopone da Todi). Parašyta kronikų (Salimbenės Parmiečio kronika lotynų kalba), retorikos traktatų (Guido Faba), religinio ir enciklopedinio pobūdžio veikalų (B. Latini). Svarbiausi paminklai – M. Polo kelionių knyga Milijonė (Il Milione, parašyta prancūzų kalba) ir anoniminis pasakojimų rinkinys Novellino (Toskanos tarme). Kurtuazinei poezijai atnaujinti 13 a. antroje pusėje turėjo įtakos bolonietis G. Guinizelli, kuris kėlė filosofinius idealus, dvasios taurumą. Šias idėjas Florencijoje tęsė poetų grupė, kuri sukūrė meilės lyrikos kryptį dolce stil nuovo. Jos atstovai G. Cavalcanti, Dante (ankstyvoji kūryba), Cino da Pistoia, D. Frescobaldi (po 1271–apie 1316) ir kiti siekė rafinuotumo, gilesnės jausmų analizės. Meilės motyvas buvo atskleidžiamas nevienodai, bet moteris dažniausiai vaizduota kaip poetą įkvepiantis angelas. Garsiausias dolce stil nuovo kūrinys – Dante’s Naujas gyvenimas (Vita nuova), kurį sudaro eilėraščiai, susieti proziniais komentarais. Greta dolce stil nuovo buvo kuriama ir komiška realistinė poezija (C. Angiolieri, apie 1260–1313).
Renesanso literatūra
14 a. Italijoje pradėjo formuotis Renesanso kultūra, suklestėjo italų literatūra. Trijų žymiųjų florentiečių kūriniai – Dante’s Dieviškoji komedija (Divina Commedia), F. Petrarcos Dainynas (Il canzoniere) ir G. Boccaccio Dekameronas (Decameron) – padėjo italų literatūrai vyrauti Europoje, Florencijos tarmė tapo italų literatūrinės kalbos pagrindu. Siekis įtvirtinti italų kalbą kaip literatūros ir mokslo kalbą ryšku Dante’s traktatuose Apie liaudies iškalbą (De vulgari eloquentia) ir filosofiniame veikale Puota (Convivio). Vienas pirmųjų humanistų F. Petrarca lotynų kalba parašė traktatų ir epistolinių kūrinių; jo itališkai parašytas Dainynas darė poveikį italų ir Europos lyrikai. G. Boccaccio, kuris labiau susijęs su miestų komunų kultūra, Dekameronas – vienas reikšmingiausių Renesanso literatūros kūrinių, jis turėjo įtakos ir Europos novelės raidai. Kiti žymesni 14 a. prozininkai: F. Sacchetti (apie 1332–1400) ir Florencijos metraštininkai D. Compagni ir G. Villani. Florencijos respublikos kancleriai C. Salutati (1331–1406), vėliau L. Bruni nagrinėjo antikos kultūrą. 15 a. Italijoje įsigalėjo lotynų kalba kuriama humanistinė literatūra. Daugiausiai tai dialogai, epistoliniai kūriniai, buvo ir poezijos bei dramų lotynų kalba. Siekdami atgaivinti antikos kultūrą humanistai daug reikšmės teikė istorijai ir etikai, o bandymai tobulinti lotynų kalbos grynumą skatino filologinius tyrinėjimus (L. Valla). Susiformavo humanizmo filosofija (M. Ficino, G. Pico della Mirandola). Italų poetai tuo metu vis dažniau imitavo F. Petrarcą, kurtos ir religinės eilės, liaudiško stiliaus kanconetės, baladės (L. Giustiniani, 1388–1446), komiška, burleskinė poezija (Burchiello, 1404–49). 15 a. antroje pusėje Florencijoje jos tradicijas tęsė L. Pulci. Paskutiniais 15 a. dešimtmečiais Florencijoje vėl atgijo literatūra italų kalba, veikiant neoplatonizmui plėtota dolce stil nuovo stilistika. Svarbiausias 15 a. italų poetas – A. Poliziano, kurio kūryboje italų poezijos tradicija derinama su antikos reminiscencijomis. Atgimstantiems feodaliniams idealams turėjo įtakos ir sinjorijų įsigalėjimas Italijoje: Ferraroje M. M. Boiardo atgaivino riterinės poemos žanrą. Prozoje svarbus Masuccio Salernitano (apie 1410–75) novelių rinkinys Novellino (išleista 1476). 15 a. Italijos literatūrai būdinga kalbos įvairovė, rašyta vietinėmis tarmėmis, bet vyravo Florencijos tarmė. 16 a. pradžioje prozoje buvo mėgdžiojamas G. Boccaccio. I. Sannazaro 1504 italų kalba išleido Europoje populiaraus pastoralinio romano Arkadija pataisytą redakciją. Literatūrinės italų kalbos taisykles kodifikavo venecietis P. Bembo, kuris padėjo mokslo darbuose vietoj lotynų kalbos įtvirtinti italų literatūrinę kalbą. Įvairiapusiškos asmenybės idealą perteikė L. Ariosto poema Pašėlęs Rolandas (Orlando furioso 1532) ir B. Castiglione’s traktatas Dvariškio knyga (Il Libro del Cortegiano 1528); jis iš dalies lėmė traktatų apie elgseną paplitimą Italijoje ir Europoje. Reikšmingi N. Machiavelli ir F. Guicciardini prozos veikalai. 16 a. poezijoje ryšku F. Petrarcos įtaka (P. Bembo, Michelangelo, G. Della Casa, Galeazzo di Tarsia, 1520–53). Pažymėtinos poetės G. Stampa (1523–54) ir V. Franco (1546–91). Novelistai A. Firenzuola, A. F. Grazzini (1503–84) sekė G. Boccaccio, kitiems (M. Bandello, G. Straparolai, apie 1500–apie 1557) jo poveikis nežymus. Įvairios poetikos ir žanro kūrinių parašė T. Folengo (1491–1544), P. Aretino, A. Beolco (Ruzante, 1496–1542), F. Berni (apie 1497–1535), B. Cellini ir kiti. 16 a. antroje pusėje veikiant Aristotelio Poetikai buvo siekiama apibrėžti ir kodifikuoti žanrus. Kurtos komedijos ir tragedijos, reformuota herojinė poema. Jos ryškiausias pavyzdys – T. Tasso Išvaduotoji Jeruzalė (Gerusalemme liberata) – atspindi italų renesanso krizę. 16 a. pabaigoje atsirado pastoralinės dramos žanras (T. Tasso Aminta, G. B. Guarini Ištikimasis piemuo / Il pastor fido). Tarp komedijų kūrėjų paminėtinas ir G. Bruno. Renesanso pasaulėjautos krizė 17 a. prisidėjo prie baroko estetikos iškilimo. Žymiausias baroko poetas G. Marino teigė, kad poezija turi stebinti skaitytoją netikėtais palyginimais ir metaforomis. Marinizmo estetikos principus derindamas su katalikų reformos reikalavimais suformulavo jėzuitas E. Tesauro (1592–1675). Klasicizmo idėjos ryškios poetų G. Chiabreros (1552–1638), F. Testi (1593–1646) kūryboje. S. Rosa satyrinėse eilėse vaizdavo Neapolio varguomenės gyvenimą, A. Tassoni (1565–1635) parodijavo herojinę komediją. G. Basile (1575–1632) išleido pasakų rinkinį Pentameronas (Pentamerone). Klestėjo baroko teatras: paplito commedia dell’arte, melodrama, kurtos tragedijos (F. della Valle, 1560–1628). Europos kultūrai reikšmingi P. Sarpi (1552–1623), G. Galilei, T. Campanellos veikalai. 17 a. pabaigoje veikiant R. Descartes’o racionalizmui ryškėjo bandymai grįžti prie antikinių formų paprastumo, bet italų literatai, kitaip nei prancūzai, vertino vaizduotę. 1690 G. V. Gravina (1664–1718) ir G. M. Crescimbeni (1663–1728) įkūrė akademiją L’Arcadia, jos poetai – G. Zappi (1667–1719), P. Rolli (1687–1765), C. I. Frugoni (1692–1768) ir kiti – atmetė marinizmo estetiką, siekė paprastumo. Iškiliausias akademijos poetas P. Metastasio žinomas pirmiausia kaip melodramų kūrėjas. G. Vico, polemizuodamas su R. Descartes’u, tęsė humanistines italų kultūros tradicijas. Plėtota istoriografija (L. A. Muratori, 1672–1750).
Šviečiamojo amžiaus literatūra
18 a. antroje pusėje susiformavo Šviečiamojo amžiaus literatūra (svarbiausi centrai – Milanas ir Neapolis). Milane P. Verri (1728–97) leido švietėjų periodinį leidinį Il Caffé. Venecijoje šviečiamąsias idėjas skleidė dialogų ir esė autorius F. Algarotti (1712–64), leidėjas G. Gozzi, publicistai S. Bettinelli (1718–1808), G. Baretti. Klasicistinių tragedijų parašė V. Alfieri. J.‑J. Rousseau veikiami memuarų parašė C. Goldoni, G. G. Casanova, V. Alfieri. Šviečiamojo amžiaus idėjos ryškiausios G. Parini eilėse, mažiau tiesiogiai paveikė C. Goldoni komedijas. Su C. Goldoni teatro reforma, priartinusia teatrą prie tikrovės, polemizavo dramų pasakų (fjabų) rašytojas C. Gozzi, kuris literatūrinės kūrybos objektu laikė ne buities ir realybės, o vaizduotės pasaulį.
Romantizmo ir dekadentizmo literatūra
Ankstyvojo romantizmo užuomazgos ryšku 19 a. pradžios poetų I. Pindemonte’s (1753–1828), V. Monti, U. Foscolo kūryboje. 1816 prasidėjo klasicistų ir romantikų polemika. Pastarieji – L. di Breme (1780–1820), G. Berchet, P. Borsieri (1788–1852) – pasisakė už italų kultūros atvirumą kitų šalių įtakai, šiuolaikišką, visuomenės interesus atitinkančią literatūrą. Dauguma italų romantikų siekė literatūrą naudoti pilietinėms vertybėms ugdyti, žadinti tautinę savimonę, skleisti šalies suvienijimo idėjas (S. Pellico). Romantizmo pasaulėjauta turėjo įtakos ir romantikų priešininkams. Poetas G. Leopardi savo kūryboje perteikė tragišką žmogaus vienatvę, pesimizmą. Buvo rašoma istorinės dramos ir romanai; žymiausias – A. Manzoni istorinis romanas Sužadėtiniai (I promessi sposi). Risordžimento laikotarpiu (18 a. pabaiga–19 a. antra pusė) kurta politinė eseistika (V. Gioberti, C. Cattaneo, 1801–69, G. Mazzini), patriotinė (G. Mameli, 1827–49), satyrinė (G. Giusti), realistinė (C. Porta, 1775–1821, G. G. Belli, 1791–1863) poezija, išpopuliarėjo istorinio romano žanras (T. Grossi, 1791–1853, M. T. d’Azeglio, N. Tommaseo, 1802–74, F. D. Guerrazzi). Ryškiausiai risordžimento idealai perteikti I. Nievo romane Italo išpažintis (Confessioni di un italiano) ir F. De Sancčio literatūros mokslo veikaluose. Po Italijos suvienijimo Milane 1860–70 gyvavo literatūrinis judėjimas Scapigliatura, kurio atstovai (C. Arrighi, 1830–1906, C. Boito, 1836–1914, E. Praga, 1839–75, A. Boito, 1842–1918, I. U. Tarchetti, 1841–69, C. Dossi, 1849–1910) dekadentinėmis ir realistinėmis formomis reiškė socialinės kritikos, maišto idėjas. Vargingųjų gyvenimą vaizdavo F. Dall’Ongaro, C. Percoto (1812–87). Socialinės realijos atsispindėjo ir vaikų literatūroje (C. Collodi, E. de Amicis). 9 dešimtmetyje įsigalėjo verizmo proza (G. Verga, M. Serao, F. De Roberto, L. Capuana). Dekadentizmas žymu A. Fogazzaro, G. Deleddos romanuose. G. Carducci parašė patriotinės poezijos. G. Pascoli eilėse ryšku simbolistiniai ir dekadentiniai motyvai. Dekadentizmas ryškiausiai atsiskleidė G. D’Annunzio poezijoje, prozoje ir dramose.
20–21 amžiaus literatūra
20 a. pradžios italų kultūrai įtakos turėjo B. Croce’s filosofinės idėjos. 20 a. pirmoje pusėje vadinamieji sutemininkai (italų kalba crepuscolari) G. Gozzano (1883–1916), S. Corazzini (1886–1907), M. Moretti (1885–1979) ir kiti poezijoje aukštino kasdienybę, paprastus dalykus. Susiformavo futurizmas, kurio atstovai neigė praeities kultūrą ir siekė radikaliai atnaujinti literatūrą bei meną. Futurizmo pradininkas – F. T. Marinetti. Futuristinių eilėraščių parašė C. Govoni (1884–1965), A. Palazzeschi. I. Svevo sukūrė psichologinių romanų, L. Pirandello – novatoriškos prozos ir dramų. F. Tozzi (1883–1920) veristiniuose romanuose ryšku ir F. Dostojevskio įtaka. G. Prezzolini (1882–1982), C. Michelstaedterio (1887–1910), P. Jahierio (1884–1966) kūryboje žymu bandymas atnaujinti italų literatūrą, panaudoti kitų kultūrų patirtį. E. Cecchi, V. Cardarelli (1887–1959), R. Bacchelli siekė atgaivinti senosios italų literatūros tradicijas. Poezijoje įsigalėjo lyriškumas, fragmentiškumas, simbolių kalba perteikta asmeninė patirtis (D. Campana, 1885–1932, C. Rebora, 1885–1957, C. Sbarbaro, 1888–1967). 2 dešimtmetyje poezijoje iškilo hermetizmas (U. Saba, G. Ungaretti, E. Montale, S. Quasimodo, A. Gatto, 1909–76, M. Luzi, 1914–2005, ir kiti). Senąsias liaudies teatro tradicijas tęsė E. De Filippo. Tarpukario laikotarpiu pradėjo rašyti C. E. Gadda ir A. Moravia – vieni žymiausių 20 a. antros pusės italų romanistų. Egzistenciniai motyvai būdingi C. Pavese’s, B. Fenoglio romanams ir apysakoms. 5–6 dešimtmetyje vyravo politiškai angažuota, paprastus žmones idealizuojanti neorealizmo (F. Jovine’s, C. Levi, E. Vittorini) proza, kuriai artima ir V. Pratolini kūryba. Nuo šios srovės greitai atitolo I. Calvino, jos krizę žymi P. P. Pasolini ir G. Tomasi di Lampedusos kūryba. 1963 susikūrė avangardinis judėjimas (Gruppo ’63). D. Buzzati prozai būdinga siurrealistinė nuotaika, G. Parise’s – groteskiškas tikrovės vaizdavimas, L. Sciascijos – visuomenės negerovių kritika. Aktualiomis temomis rašė G. Bassani, C. Cassola, G. Arpinas. Struktūralizmo ir avangardizmo įtaka ryški G. Manganelli (1922–90), I. Calvino, A. Arbasino (g. 1930) ir U. Eco prozoje. 20 a. sntroje pusėje reikšminga A. Bertolucci (1911–2000), V. Sereni (1913–83), A. Zanzotto (1921–2011) poetinė kūryba. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios literatūra pasižymi temų ir meninių raiškos priemonių įvairove. Kiti žymesni rašytojai: A. Camilleri (g. 1925), S. Tamaro (g. 1957), A. Baricco.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba italų literatūros kūrinių pirmieji vertimai pasirodė 20 a. pradžioje (E. de Amicio apsakymai ir G. Vergos novelės 1904, E. de Amicio romanas Širdis 1915, G. Boccaccio Dekamerono novelės 1911, Dante’s poemos Dieviškoji komedija fragmentai 1922–23, F. Petrarcos sonetai 1923). Išleista Dante’s Dieviškoji komedija (1938, 1968–71 31998), G. Boccaccio Dekameronas (1969), pasakojimų rinkinys Novellino, arba Šimtas senųjų novelių (2004), novelių rinkinys Italų novelės (1988), poezijos antologija Italijos balsai (1989), pasakų rinkiniai Trys apelsinai (1961), Karaliaus sakalas (1979). Išversta N. Ammaniti, A. Baricco, D. Buzzati, I. Calvino, C. Cassolos, C. Collodi, G. D’Annunzio, U. Eco, R. Giovagnoli, C. Malaparte’s, A. Manzoni, E. Montale’s, A. Moravijos, I. Nievo, G. Papini, G. Parise’s, C. Pavese’s, F. Petrarcos, L. Pirandello, V. Pratolini, S. Quasimodo, G. Rodari, U. Sabos, E. Salgari, I. Svevo, S. Tamaro, G. Tomasi di Lampedusos, G. Ungaretti, G. Vergos, E. Vittorini ir kitų rašytojų kūrinių.
L: F. De Sanctis Storia della letteratura italiana Milano 1966; E. H. Wilkins A History of Italian Literature Cambridge 1974; Storia della letteratura italiana Milano 1979; Précis de littérature italienne, sous la direction de Christian Bec Paris 1982; G. Petronio L’attività letteraria in Italia: storia della letteratura Palermo 1988; Cambridge History of Italian Literature Cambridge 1996.
944
italų literatūra; Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos