Ivan Turgenev
Turgenev Ivan (rus. Иван Тургенев, Ivanas Turgènevas) 1818 11 09Oriol 1883 09 03Bougival (prie Paryžiaus; palaidotas Sankt Peterburge), rusų rašytojas. Imperatoriškosios Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas (1860). Oksfordo universiteto garbės daktaras (1879). Bajoras.
Biografija
1837 baigė Sankt Peterburgo universitetą (rusų literatūrą ir filologiją). 1838–41 Berlyno universitete studijavo filosofiją ir filologiją, tapo hėgelizmo šalininku. Nuo 1838 bendradarbiavo žurnale Sovremennik, jame iki 1860 spausdino poezijos ir prozos kūrinius. 1843 susipažino su V. Belinskiu, pritarė jo vadovaujamų zapadnikų ir natūraliosios mokyklos idėjoms, tais pačiais metais susižavėjęs žymia prancūzų dainininke P. Viardot su jos šeima išvažiavo į Prancūziją. 1845 grįžo į Rusiją, 1846 su N. Nekrasovu bandė atnaujinti žurnalą Sovremennik (jame spausdinti savo kūrinius prikalbino žymiausius natūraliajai mokyklai priskiriamus rašytojus). Buvo liberalių, antibaudžiavinių pažiūrų, kritikavo slavofilus. 1852 už N. Gogolio nekrologo parašymą ir išspausdinimą ištremtas į Spassko-Lutovinovo kaimą (Oriolo gubernija). Žurnale Sovremennik ėmus vyrauti N. Dobroliubovo revoliucinėms idėjoms 1860 nutraukė jame bendradarbiavimą ir išvažiavo į užsienį. Paskutinius 20 metų gyveno Prancūzijoje, draugavo su P. Viardot šeima ir rašytojais A. Daudet, G. Flaubert’u, E. de Goncourt’u, G. de Maupassant’u, É. Zola.
Ivan Turgenev
Kūryba
Ankstyvajai kūrybai – eilėraščiams, poemai Steno (parašyta 1834, išspausdinta 1913) – turėjo įtakos romantizmas, vėliau nuo jo nutolo (poema Paraša 1843, apysakos Andrejus Kolosovas / Andrej Kolosov 1844, Trys portretai / Tri portreta 1845, Breteris / Bretjor 1846).
Apsakymų ir apysakų cikle Medžiotojo užrašai (Zapiski ochotnika 1846–52, lietuvių kalba 1957, 1970), apysakoje Mumu (1854, lietuvių kalba 1947 31979) daugiausia vaizdavo paprastus žmones, smerkė baudžiavą.
Pjesėse Įnamis (Nachlebnik 1848, lietuvių kalba pastatyta 2009), Viengungis (Cholostjak 1849), Provincialė (Provincialka 1850), psichologinėje dramoje Mėnuo kaime (Mesjac v derevne, parašyta 1850, išspausdinta 1855, lietuvių kalba pastatyta 1957, 1962, 2004, 2013), romanuose Rudinas (Rudin 1856, lietuvių kalba 1931, 1955, 1972, filmas 1879, režisierius K. Voinovas), Bajorų gūžta (Dvorjanskoe gnezdo 1859, lietuvių kalba 1924, 1965, 1972, 1980, filmas 1969, režisierius A. Končialovskis) nagrinėjo nereikalingo, neveiklaus veikėjo egzistavimo problemą.
Apysakose Asia (1858, lietuvių kalba 1937), Pirmoji meilė (Pervaja ljubov′ 1860, lietuvių kalba 1937, 1983), Pavasario vandenys (Vešnie vody, išspausdinta 1872) gvildeno meilės, dažniausiai tragiškos, temą.
Romanuose Išvakarėse (Nakanune 1860, lietuvių kalba pavadinimu Prieš įvykius 1923, pavadinimu Išvakarėse 1969, filmas 1959, režisierius V. Petrovas), Tėvai ir vaikai (Otcy i deti 1862, lietuvių kalba 1924, 1959, 1968, filmas 1959, režisierius A. Bengurkeris) kėlė laisvės idėjas, parodė dvasinį Rusijos prabudimą, demokratiškų jaunuolių konfliktą su tėvais. Romanuose Dūmai (Dym 1867, lietuvių kalba 1938, 1971), Naujasis baras (Nov′ 1877, lietuvių kalba 21974) vaizdavo narodnikų judėjimo beviltiškas pastangas, rusų gyvenimą užsienyje.
Sukūrė ciklą Eilėraščiai proza (Stichotvorenija v proze 1882).
I. Turgenevo kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti 19 amžiaus pabaigoje.
R: Raštai 9 t. Kaunas–Vilnius 1946–50; Polnoe sobranie sočinenij i pisem v 30‑ti t.t. Moskva 1978. L: B. K. Zajcev Žizn′ Turgeneva. Literaturnaja biografija Moskva 1998.