Izabèlė II (Isabel II) 1830 10 10Madridas 1904 04 09Paryžius, Ispanijos karalienė (1833–68). Karaliaus Ferdinando VII ir jo ketvirtosios žmonos Marijos Kristinos duktė.
Izabelė II
Po tėvo mirties paveldėjo sostą pagal dekretą, kuris prieštaravo salijų teisės (barbarų teisynai) principui, draudžiančiam perleisti valdžią moteriai. Izabelės II teisei į valdžią paprieštaravo jos dėdė Don Carlosas ir jo šalininkai; kilo pilietinis karas (1833–39, vadinamasis pirmasis karlistų karas; karlistų karai). Izabelės II nepilnametystės laikotarpiu 1833–43 valdė jos motina ir įtakingiausias jos rėmėjas kariuomenės vadas generolas B. Espartero.
Savarankiškas Izabelės II valdymas pasižymėjo politiniu nestabilumu, ji nesugebėjo tenkinti visuomenės reikalavimų reformuoti režimą, smuko monarcho valdžia ir prestižas. Kilus 1868 revoliucijai Izabelė II buvo nuversta, pabėgo į Prancūziją. 1870 atsisakė sosto sūnaus Alfonso (1874–85 karalius Alfonsas XII) naudai.