izoliacinės kalbos

izoliãcinės kabos, amòrfinės kabos, vienas morfologinės klasifikacijos kalbų tipų (greta agliutinacinių, fleksinių, inkorporacinių). Anksčiau vadintos amorfinėmis arba šakninėmis kalbomis. Būdingiausias bruožas – trumpi nekaitomi žodžiai, šakninių ir tarnybinių morfemų (žodžių) priešprieša, silpna kalbos dalių diferenciacija, menkai išplėtota žodžių daryba, sintaksinių ryšių reiškimas fiksuota žodžių tvarka, nekaitomomis tarnybinėmis dalelytėmis ir prozodinėmis priemonėmis (tonais). Nekaitomi žodžiai neturi kaitybos afiksų, todėl sakinyje yra tartum izoliuoti vienas nuo kito (iš čia ir šio kalbų tipo pavadinimas), o sintaksinį jų vaidmenį lemia užimama pozicija (pvz., vietnamiečių įvardžio tôi ‘aš’ forma nekinta jam esant veiksniu ar kitomis sakinio dalimis: Tôi ăn cam, padėmeniui – [aš–valgyti–apelsinas] ‘Aš valgiau apelsinų’; Ho cho tôi sách [jie–duoti–aš–knyga] ‘Jie davė man knygų’; Tôi làm hai tôi [aš–daryti–žala–aš] ‘Aš susižalojau’; làng tôi [kaimas–aš] ‘mano kaimas’, plg. t. p. kinų šań gao ‘kalnas (yra) aukštas’, gao šań ‘aukštas kalnas’). Izoliacinės yra daugelis Pietryčių Azijos kalbų (vietnamiečių, kinų, birmiečių), kai kurios Afrikos (pvz., jorubų) kalbos. Kai kurių šioms kalboms būdingų bruožų (griežta žodžių tvarka, daugelio gramatinių reikšmių reiškimas tarnybiniais žodžiais) turi ir analitinės indoeuropiečių kalbos (daugiausia anglų kalba).

330