Izraèlio istòrija

Sionizmo atsiradimas. Žydų kūrimasis Palestinoje

Romėnams nuslopinus 60–70 po Kr. žydų sukilimą buvo panaikintas paskutinis žydų autonominės valstybės darinys, šventykla Jeruzalėje ant Siono kalvos sugriauta. Išlikę toje teritorijoje žydai vadovaujant Bar Kochbai 132–135 vėl sukilo, buvo nugalėti romėnų, kurie visiškai sugriovė Jeruzalę, išvarė iš gyvenamųjų vietų visus žydus, teritoriją pavadino Palestina. Jau iki sukilimų dauguma žydų gyveno diasporoje Romos imperijoje, gretimoje Persijoje ir Arabijos pusiasalyje. Laikui bėgant nedaug žydų vėl įsikūrė Palestinoje, o Jeruzalė liko simboliu, šventa vieta, kur esą pasirodys Mesijas, atstatysiąs šventyklą ir žydų valstybę. Viduriniais amžiais žydai Europoje išplito į rytus, pirmiausia vokiečių žemėse, kur susiformavo jidiš kalba. Senoji hebrajų kalba buvo užmirštama, vartojama tik religinėse mokyklose ir sinagogose. Judaizmas išsaugojo tarp diasporoje išbarstytų, diskriminuojamų, dažnai persekiojamų žydų Jeruzalės ir Izraelio žemės (Erec Israel) įvaizdį kaip tapatybės simbolį, bet grįžti į ją perspektyvos neteikė.

žydai prie Jeruzalės Vakarų sienos (apie 1870)

Tik 19 a. Europoje dėl romantizmo įtakos prasidėjęs domėjimasis tautų praeitimi, tradicijomis, jų istorinio likimo ypatybėmis veikė ir žydų mąstytojus. Žydų istorijos kontekste valstybės atkūrimo idėją kėlė Mosesas Hessas (Roma ir Jeruzalė, 1862) ir T. Herzlis (Žydų valstybė, 1896). Pastarasis aktyviai propagavo žydų valstybės kūrimo idėją ne tik diasporoje, bet siekė gauti ir didžiųjų Europos valstybių paramą. T. Herzlis vadovavosi ne tiek judaizmo įvaizdžiais, kiek rūpesčiu dėl savo tautiečių likimo Europoje. Ten atsirado nauja antisemitizmo atmaina – rasinis biologinis antisemitizmas, kuris 20 a. viduryje lėmė Holokaustą. Taigi antisemitizmas lietė jau kiekvieną žydą pagal kilmę, nepaisant jo socialinės padėties, politinių pažiūrų ir net religijos. Anksčiau antisemitai tarsi teigė, kad žydai neturį gyventi tarp krikščionių (kaip žydai), o dabar apskritai neigė žydų teisę gyventi.

T. Herzlis manė, kad savoje valstybėje žydai bus saugūs. Jo raginimas žydams keltis į Palestiną susilaukė pritarimo diasporoje, daugiausia tarp Austrijos ir Rusijos žydų. 1897 įkurta Sionistų organizacija (nuo 1960 Pasaulinė sionistų organizacija), 1901 – Nacionalinis žydų fondas, kurio lėšos buvo skirtos žemei Palestinoje pirkti. Ten dar 1882 grupė Rusijos žydų Jafos vietovėje (dabar Tel Avivas) įkūrė pirmąją koloniją – žemdirbystės ūkį. Grįžimo į Palestiną (alijos) idėją palaikė ir dalis žydų socialistų, pavadintų socialsionistais. Į Turkijos valdomą Palestiną 1904–14 atvyko apie 35 000 asmenų, daugiausia mažai pasiturinčių žydų iš Rusijos imperijos. Turtingi Vakarų žydai vengė keltis į Palestiną, bet daugelis jų rėmė sionizmą.

sionistų delegacija Jeruzalėje, 1898; centre – T. Herzlis, pirmas iš dešinės – D. Wolffsohnas

Balfouro deklaracijos (1917) faksimilė

Šių žydų pastangomis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras A. J. Balfouras 1917 11 02 laiške šalies sionistų lyderiui patikino, kad jo vyriausybė dės visas pastangas įkurti Palestinoje tautinius žydų namus. Balfouro deklaracijos pažado žydams Didžioji Britanija, nors nenuosekliai, laikėsi beveik iki II pasaulinio karo pabaigos. 1917 12 20 britų kariuomenė išvadavo iš turkų Jeruzalę. Karo metais žydai patyrė turkų represijų, jie padėjo žygiuojančiai britų kariuomenei, o Europoje sudarė V. Žabotinskio vadovaujamą dalinį. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 įteisino Tautų Sąjunga. Žydų imigracijos mastai smarkiai išaugo, o tai sukėlė konfliktus su vietiniais arabais dėl superkamų iš jų žemių, atsisakymo įdarbinti arabus žydų žemės ūkyje ir pramonės įmonėse, t. p. dėl arabų islamiškojo fanatizmo. Persikėlėlių ūkininkavimas, jų gyvenviečių tvarka kėlė arabų nepasitenkinimą, peraugantį į užpuolimus ir pogromus. Arabų riaušes 1929 ir 1936 numalšino Didžiosios Britanijos kariuomenė, bet jos valdžia, siekdama išsaugoti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose, 4 dešimtmečio pabaigoje smarkiai apribojo žydų imigraciją. Tada Palestinoje gyveno jau daugiau kaip 0,4 mln. žydų, veikė administracinės struktūros, partijos, profesinės sąjungos, švietimo įstaigos ir aukštosios mokyklos. Žemės ūkyje vyravo kibucai. Susikūrė sukarintos tarpusavyje konkuruojančios Hagana bei Irgun cvai leumi organizacijos. Žymiausia politinė jėga – socialistinė Izraelio žemės darbininkų partija MAPAI (įkurta 1930), vadovaujama D. Ben Guriono, besiremianti kibucų ir Histadruto (įkurta 1920) nariais. Per II pasaulinį karą Didžiosios Britanija valdžia praktiškai uždraudė imigraciją, bet nacizmo grėsmės akivaizdoje žydai stojo jos pusėn, jų dalinių kariai kovojo Šiaurės Afrikoje ir Italijoje.

Izraelio valstybės sukūrimas

Hagana kovotojai Tel Avive Izraelio nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse (1948 05 05)

Pasibaigus II pasauliniam karui į Palestiną veržėsi išsigelbėję per Holokaustą Europos žydai, bet Didžioji Britanija nekeitė imigracijos ribojimo, nelegaliai atvykusius asmenis suimdavo ir deportuodavo. Tai sukėlė Irgun cvai leumi kovotojų susirėmimus su britų kariais, stiprėjo arabų ir žydų konfliktai. Nusivylusi savo veiksmų nerezultatyvumu Didžiosios Britanijos vyriausybė 1947 02 14 perdavė Palestinos likimą spręsti Jungtinėms Tautoms. Jų Generalinė Asamblėja 1947 11 29 pritarė rezoliucijai, numatančiai nuo 1947 05 01 panaikinti Didžiosios Britanijos mandatą ir Palestiną padalyti į dvi valstybes: arabų ir žydų, Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą (33 valstybės buvo už rezoliuciją, 13 – prieš, 10 susilaikė; Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir SSRS balsavo už, Didžioji Britanija susilaikė). Žydų Hagana, Irgun cvai leumi ir kitos karinės grupuotės ėmė kontroliuoti visą jų valstybei skirtą teritoriją.

1948 05 14 Jeruzalėje D. Ben Gurionas paskelbė Izraelio valstybės nepriklausomybės deklaraciją. Naujai gimusią valstybę iškart pripažino abi didžiosios Šaltojo karo varžovės: JAV 05 15 de facto, SSRS 05 16 – de jure. Arabai atsisakė pripažinti Jungtinių Tautų rezoliuciją, 05 15 kaimyninių valstybių – Egipto, Sirijos, Transjordanijos (nuo 1949 Jordanija), Irako, Libano, Saudo Arabijos ir Jemeno – kariuomenės įsiveržė į Palestiną (arabų–Izraelio karai, 1948–49, 1956–57, 1967, 1973, 1982). JAV žydų organizacijos ir pavieniai turtuoliai surinko Izraelio gynybai apie 100 mln. dolerių, už juos J. Stalino valia Čekoslovakija pardavė kuriamoms Izraelio gynybos pajėgoms nuo II pasaulinio karo likusių ginklų, t. p. lėktuvų, į Izraelį SSRS pasiuntė kelioliką karo patirties turinčių karininkų. Izraelio nepriklausomybės karas baigėsi arabų valstybių pralaimėjimu. Vietoje Jungtinių Tautų rezoliucija numatytos 14 000 km2 teritorijos jam atiteko 20 600 km2, t. p. Vakarų Jeruzalė.

D. Ben Hurionas skelbia Izraelio valstybės įkūrimą (Tel Avivas, 1948 05 14)

1949 02 07 sudarytos paliaubos su arabų valstybėmis, bet jos ir toliau nepripažino Izraelio. 1949 05 11 Izraelis priimtas į Jungtines Tautas (irgi abiejų didžiųjų Šaltojo karo varžovių balsais).

Valstybės stiprėjimas ir plėtra 20 a. antroje pusėje

Atkurta po beveik 2000 m. žydų valstybė turėjo įveikti milžiniškus sunkumus, didesnius nei bet kuri kita, susikūrusi po II pasaulinio karo. Per Nepriklausomybės karą atvyko naujų imigrantų, bet 1950 Izraelyje gyveno tik apie 1 mln. žydų. Tais metais priimtas Alijos įstatymas suteikė kiekvienam žydui teisę imigruoti, apsigyventi Izraelyje ir įgyti pilietybę.

palapinės – laikinasis Izraelio imigrantų būstas (apie 1950)

vilnamedžių derliaus nuėmimas Šamiro kibuce (1958)

Tačiau dėl Holokausto Europoje smarkiai sumažėjo potencialių imigrantų. Centrinės Europos ir Balkanų komunistų valdomos valstybės 6 dešimtmetyje varžė emigraciją į Izraelį, o SSRS ją visiškai draudė. Svarbiausias imigracijos rezervas buvo Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos arabų šalys. Tenykščiai žydai buvo menkai išsilavinę, neturintys įgūdžių, reikalingų modernioje ekonomikoje ir kariuomenėje. Reikėjo plėsti švietimo įstaigų tinklą – t. p. ir dėl imigrantų integravimo per ivritą: Palestinos mandato metais sionistų lyderiai, kurių gimtoji kalba buvo jidiš, ryžosi imigrantus suvienyti į tautą atgaivindami hebrajų kalbą, padarydami jos modernizuotą variantą ivritą oficialia kalba (ji tapo vartojama ir kasdieniame gyvenime – vienintelis atvejis pasaulyje). Žydų Izraelyje dėl imigracijos sparčiai daugėjo (jų 1955 gyveno 1,59 mln., 1972 – 2,7 mln., 2004 – 5,51 mln., 2014 – 6,19 milijono). 20 a. pabaigoje imigracija beveik nutrūko, paskutinė ir didžiausia jos banga buvo vadinamosios pertvarkos metais iš SSRS ir iškart po jos suirimo – iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos; atvyko apie 0,9 mln. žmonių, daugiausia gerai išsilavinusių ir aukštos kvalifikacijos specialistų.

Per pusę amžiaus imigrantų buvo apie 2,8 milijono. Jų apgyvendinimas, įdarbinimas pareikalavo didžiulių investicijų, bet kaip tik dėl imigrantų žinių ir darbo Izraelis sukūrė stiprią ekonomiką, aukštųjų technologijų pramonę, ypač produktyvų ir ekologišką žemės ūkį, žinomas pasaulyje aukštojo mokslo įstaigas ir tyrimų institutus, t. p. efektyvias ginkluotąsias pajėgas. Pastarosios žydų valstybei būtinos, nes arabų kaimynai, pralaimėję 1948–49 karą, kelis dešimtmečius nepripažino Izraelio teisės egzistuoti. Palestinoje arabų valstybė sukurta nebuvo, jai skirtos teritorijos didžiąją dalį bei Rytų Jeruzalę, jos senamiestį, prisijungė Transjordanija. Per karą iš žydų užimtos Palestinos dalies pasitraukė apie 700 000 vietos arabų, kurie prisiglaudė gretimose šalyse pabėgėlių stovyklose. Arabų valstybėse, išskyrus Jordaniją, šiems pabėgėliams net nežadėta suteikti pilietybę, jie privalėjo stovyklose laukti Palestinos išvadavimo, t. y. Izraelio sunaikinimo. Pabėgėlių, kurių skaičius stovyklose daugėjo stebėtinai sparčiai, lyderiai tam pritarė, jie patys organizuodavo ginkluotus būrius, kurie iš Egipto prasiskverbdavo į Izraelio teritoriją, ten vykdė diversijas ir teroro aktus. Egipto valdžia demonstravo priešiškumą žydų valstybei, trukdė Izraelio prekybos laivams plaukti Sueco kanalu ir siaura Raudonosios jūros Akabos įlanka į Izraelio Elato uostą. 1956 10 11 Izraelio gynybos pajėgos smogė Egiptui prevencinį smūgį, užėmė Sinajaus pusiasalį. Tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms prie abiejų valstybių sausumos sienos ir Akabos įlankos buvo išdėstyti taikdarių daliniai. Izraelio prestižas pasaulyje ir ypač diasporoje išaugo, jo gyventojai pasijautė saugesni, pasitikintys savo daugelio žydų kartų išsvajota valstybe. Palestiniečių išpuoliai iš Sirijos ir Jordanijos nesiliovė, jiems vadovavo 1964 įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO).

Izraelio tankų daliniai Šešių dienų karo išvakarėse (1967 05)

Arabų agresyvumas privertė Izraelį vėl griebtis preventyvių veiksmų. 1967 06 Izraelio kariuomenė smogė Egiptui ir Sirijai bei juos parėmusiai Jordanijai. Izraelis užėmė Sinajaus pusiasalį iki Sueco kanalo, Jordanijos aneksuotą Palestinos dalį, Sirijos valdomas Golano aukštumas. Už pripažinimą ir taikos sutartis Izraelis arabams pasiūlė grąžinti visas teritorijas, išskyrus Rytų Jeruzalę, bet palankaus atsako nesulaukė. PIO ir kitos palestiniečių grupuotės vykdė teroro veiksmus visame pasaulyje: užpuldinėjo diplomatines atstovybes, grobė lėktuvus, paimdami keleivius įkaitais. Saugumo užtikrinimas Izraelio įstaigoms užsienyje ir jo piliečiams tėvynėje pareikalavo specialiųjų tarnybų plėtros ir materialinių išteklių. 1973 10 Izraelis vėl kariavo su Egiptu bei Sirija ir vėl laimėjo, nors neteko daug karių.

Po šio karo Egipto prezidentas A. as Sadatas ryžosi atsisakyti jo skurdžią šalį sekinančios priešpriešos su Izraeliu, jo vizitas Izraelyje davė pradžią deryboms. Izraelio premjeras, buvęs Irgun cvai leumi lyderis M. Beginas, turėjo radikalių žydų patriotų pasitikėjimą. Jo vadovaujama dešinioji partija Likud kaip tik 1977, pablogėjus Izraelio ekonominei ir tarptautinei padėčiai, laimėjo rinkimus. Pasibaigė socialistinių sionistų vyravimas Izraelio politikoje, M. Beginas privalėjo atsižvelgti į visus Izraelio valstybei nepalankius faktorius.

Arabai užsitikrino daugumos Azijos ir Afrikos valstybių palaikymą Jungtinėse Tautose, greta jau daugiametės (nuo 1956) sovietinio bloko diplomatinės paramos ir ginklų tiekimų Egiptui bei Sirijai. Vienų ir kitų balsais Jungtinės Tautos 1985 pasmerkė sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą, taip antisemitizmą imta maskuoti antisionizmu. Tarpininkaujant JAV prezidentui J. Carteriui pradėtos nelengvos derybos (Camp Davido susitarimai) baigėsi 1979 03 26 Izraelio ir Egipto taikos sutartimi. Netrukus užmegzti abiejų valstybių diplomatiniai santykiai, iki 1982 Egiptui grąžintas Sinajaus pusiasalis. Tęsėsi PIO puldinėjimai – ji, 1970 išvaryta iš Jordanijos, įsitvirtino Libane ir iš ten siuntė į Izraelį teroristus ir diversantus. Siekiant užbaigti tokius veiksmus 1982 06 Izraelio kariuomenė užėmė visą Pietų Libaną ir įžengė į sostinę Beirutą. PIO pajėgos iš dalies buvo sunaikintos, likusios su lyderiais pasitraukė į Tunisą. Egiptas laikėsi taikos nepaisydamas arabų valstybių daugumos pasmerkimo.

M. Beginas (dešinėje) ir Egipto prezidentas A. Sadatas paskelbus Camp Davido derybų rezultatus (Vašingtonas, 1978 09 18)

Žlugus SSRS arabų valstybės ir PIO neteko jos paramos. Rusijos Federacija atnaujino su Izraeliu normalius tarpvalstybinius santykius, kurie po 2000 tapo net draugiški (tam netrukdo glaudūs Izraelio ryšiai su JAV) 1994 Izraeliui pavyko sudaryti taikos sutartį su Jordanija, 1995 pasikeista diplomatinėmis atstovybėmis. Sunkios derybos vyko ir su PIO, kurios lyderis J. Arafatas už savo organizacijos pripažinimą vienintele Palestinos arabams atstovaujančia struktūra atsisakė Izraelio likvidavimo programinio principo. 1995 sudaryta sutartis dėl Palestinos autonomijos palaipsnio sukūrimo Vakarų Krante (iki 1967 karo aneksuotas Jordanijos). Teritorija jau buvo ūkiškai susieta su Izraeliu, ten įkurtos, nepaisant arabų protestų, žydų gyvenvietės (nausėdijos). Tarp jų gyventojų kilo nerimas dėl šių gyvenviečių likimo įgyvendinant minėtą autonomiją. Žydų radikalas, religinis fanatikas 1995 11 04 Tel Avive nužudė Izraelio ministrą pirmininką I. Rabiną kaip išdaviką. Sutarties su PIO vykdymas priklausė ir nuo politinių procesų pačiame Izraelyje. Likud ir socialistinė MAPAI valdžioje keitė viena kitą. 1996 rinkimus laimėjo Likud, jos lyderis B. Netanjahu, tapęs premjeru, sulėtino autonomijos steigimą. Atsaku tapo Vakarų Kranto arabų neginkluotas priešinimasis (intifada), kuris sukėlė daug vidaus saugumo užtikrinimo problemų. 21 a. Izraelio gyvavimui karas su arabų valstybėmis tiesioginės grėsmės nebesudaro. Sirija taikos sutarties nesudarė, bet islamistų sukilimas ir kitų arabų valstybių bei Turkijos parama jam sukėlė šalyje chaosą, visiškai pakirto jos kariuomenės kovingumą.

Visuomenės formavimasis ir judaizmo vieta

Pusę šimtmečio užsitęsusi arabų konfrontacija su Izraeliu pareikalavo iš jo daug žmonių aukų ir materialinių išteklių. Kita vartus, Izraelis dėl savo išlikimo turėjo sukurti ne tik stipriausią Artimuosiuose Rytuose kariuomenę, bet ir karo pramonę, gaminančią modernius ginklus ir jų elektronikos komponentus. Nuolatinėje karo ir terorizmo grėsmės akivaizdoje Izraelis plėtojosi kaip demokratinė parlamentinė respublika, kaip numatė Nepriklausomybės deklaracija ir ją detalizuojantys vėlesni įstatymai. Pilietinėmis ir politinėmis teisėmis naudojasi ne tik žydai, bet ir tautinės mažumos. Gausiausia iš jų – Izraelyje (1949 sienomis) gyvenantys arabai, kurie 21 a. pradžioje jau integruoti į valstybės politines ir ekonomines struktūras. Integracijos procesas buvo ilgas, jį lėtino tarpusavio nepasitikėjimas ir Izraelio arabų diskriminacija, turbūt neišvengiama žydų valstybėje, esančioje apsuptos tvirtovės padėtyje.

Skirtingų žydų imigrantų grupių integracija į izraeliečių, arba Izraelio žydų, naciją vyko ne be problemų. Sionistų lyderiai buvo kilę iš Vidurio ir Rytų Europos žydų, vadinamųjų aškenazių. Būtent aškenaziai sudarė absoliučią daugumą Palestinos imigrantų iki 1950. Vėliau naujų imigrantų dauguma buvo iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Tarp jų išskirtini 15 a. pabaigoje –16 a. iš Ispanijos ir Portugalijos išvarytų žydų, besivadinančių sefardais, palikuoniai, kurie išlaikė senąją ispanų (tiksliau – kastilų) kalbą. Šie žydai buvo gana išsilavinę, bet imigrantai iš arabų šalių – mažaraščiai ar tiesiog beraščiai. Dar menkesnio išsilavinimo buvo judaizmą išpažįstantys Etiopijos gyventojai falašiai (1984–91 trimis etapais susitarus su formaliai priešišku Izraeliui prokomunistiniu Etiopijos diktatoriumi lėktuvais buvo jų pergabenta 135 000). Tuo pat metu masiškai imigruojant iš SSRS išsilavinusiems ir nereligingiems žydams šalyje daugėjo ir aškenazių.

Judaizmo vieta Izraelio valstybės ir visuomenės gyvenime buvo ir tebėra ginčų bei politinės kovos objektas. Socialistiniams sionistams judaizmas buvo tik žydų tapatybės liudijimas ir istorinė tradicija, o religinės apeigos ir kasdienį gyvenimą reguliuojančios gausios taisyklės ir draudimai – praeities atgyvenos. Tačiau atsižvelgiant į religingus žydus, kurių pažiūras reiškė vadinamieji religiniai sionistai, turintys savo partijas, jau per Nepriklausomybės karą viešajame Izraelio gyvenime buvo įteisintos kai kurios judaizmo taisyklės. Gynybos pajėgose faktiškai, paskui ir oficialiai – maitinimas ir higiena pagal judaizmo tradicijas. Religijos vieta vėliau nebuvo kvestionuojama dėl imigracijos daugėjant jos išpažinėjų. Vis dėlto šių imigrantų gyvenimo sąlygos ir karjetos galimybės buvo prastesnės negu aškenazių bei jaunosios kartos atstovų, užaugusių, išmokusių ivrito kalbą ir įgijusių profesiją jau Izraelyje. Dėl to kaltinta socialistinių sionistų vyriausybė, o tuo pasinaudojusi dešinioji Likud partija mažesnių izraeliečių balsais laimėjo 1977 rinkimus.

Tarp kairiųjų ir dešiniųjų Izraelyje nėra esminių prieštaravimų dėl ekonomikos struktūros. Ir vieni, ir kiti remia jos mišrią struktūrą, susidedančią iš kelių sektorių: valstybinio, kooperatinio (kibucų), smulkaus ir vidutinio privataus verslo, stambaus verslo, dažnai susieto su viršnacionalinėmis korporacijomis. Šie sektoriai dirba gana darniai, socialinė rūpyba – Vakarų gerovės valstybių lygio. Politikoje svarbiausias vaidmuo tenka vyriausybės vadovui – premjerui, o valstybės prezidento funkcijos išimtinai protokolinės. Šalies pasiekimai įvairiose gyvenimo sferose ir sėkminga kova dėl išlikimo padarė jos premjerus ir karo vadus (D. Ben Gurionas, G. Meir, M. Dajanas, I. Rabinas, A. Šaronas) žinomais pasaulyje neproporcingai jos dydžiui – ne mažiau nei JAV prezidentų ar SSRS vadovų.

G. Drukteinis Izraelis, žydų valstybė Vilnius 2005, 2016, 2020; I. Greilsamer La Nouvelle Histoire d‘Israel: Essai sur une identite nationale Paris 1998; E. Errera Żydzi i Arabowie: Historia współczesnego Izraela Warszawa 2000.

2803

Izraelis nuo 2006

2006 01 A. Šaroną ištiko insultas ir koma, todėl nauju laikinuoju premjeru tapo Ehudas Olmertas. 2006 03 Kneseto rinkimus laimėjo jo vedama Kadima partija, E. Olmertas žadėjo tęsti pasitraukimo iš Vakarų Kranto politiką, tačiau tais pačiais metais Palestinos autonomijos rinkimus laimėjo Hamas; 2007 Hamas visiškai perėmė Gazos Ruožo kontrolę. Tai komplikavo ankstesnius pasitraukimo iš palestiniečių teritorijų planus, Izraelis ėmė vykdyti Gazos Ruožo blokadą. Hamas vykdant išpuolius prieš Izraelį, o šiam rengiant atsakomuosius smūgius, 2008 06 abi pusės sutarė pusmetį laikytis paliaubų. Joms pasibaigus konfliktas atsinaujino. Atsakydamas į Hamas apšaudymus, Izraelis Gazos Ruože surengė 3 savaites trukusią oro smūgių kampaniją ir sausumos pajėgų operaciją, po jos abi pusės paskelbė nutraukiančios ugnį.

Izraelio kariai prie Jeruzalės Vakarų sienos (2012 10)

Panašiu metu (2006 07–08) Izraelio šiaurėje, pasienyje su Libanu, kilo konfliktas su šiitų karine politine organizacija Hezbollah – ši užpuolimo metu nukovė 3 Izraelio karius ir dar 2 pagrobė. Per karinę operaciją žuvo daugiau kaip 1000 žm., tačiau rasti pagrobtų karių Izraeliui nepavyko.

E. Olmerto padėtį sunkino kaltinimai korupcija, todėl 2008 vasarą jis pranešė ketinantis trauktis, nauja partijos lydere tapo Tzipi Livni. Vis dėlto ji nesugebėjo suformuoti naujos vyriausybes, todėl 2009 02 paskelbti nauji Kneseto rinkimai. Juose T. Livni Kadima laimėjo daugiausia balsų, tačiau koalicinę vyriausybę sutarė dešiniosios partijos, ministru pirmininku vėl tapo Likud lyderis B. Netanjahu.

Izraelio kariams 2010 05 išsilaipinus civiliniuose laivuose, ketinusiuose pralaužti Gazos Ruožo blokadą (reido metu Izraelio kariai nukovė 9 juos puolančius šaltaisiais ginklais ginkluotus Turkijos piliečius) 2010–11 pablogėjo Izraelio ir Turkijos santykiai.

2011 Izraelyje kilo kelis mėnesius trukę protestai dėl didėjančios ekonominės nelygybės ir aukštų būsto kainų. Daug diskusijų kilo ir dėl ultraortodoksinių pažiūrų žydų jaunuolių ėmimo į kariuomenę.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu

Santykiuose su Vakarų Krantą valdančia al Fatach administracija vienu pagrindinių įtampos židinių tapo Izraelio plečiamų nausėdijų klausimas. Kadencijos pradžioje B. Netanjahu 10 mėn. buvo pristabdęs jų statybą, tačiau vėliau ėmė jas plėsti. Izraelio ir Palestinos autonomijos santykius toliau sunkino tolesni palestiniečių bandymai 2011–12 siekti valstybingumo. Žlugus bandymui organizuoti balsavimą šiuo klausimu Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, jis buvo iškeltas Generalinėje Asamblėjoje, čia 2012 11 29 dauguma valstybių pritarė, kad Palestinai būtų suteiktas valstybės stebėtojos ne narės statusas (non‑member observer state). 2012 11 atsinaujino intensyvesni kariniai veiksmai Gazos Ruože, šįkart jie truko savaitę ir apsiribojo Izraelio teritorijų apšaudymu raketomis ir Izraelio antskrydžiais.

2012 pabaigoje B. Netanjahu, kurio populiarumas vis didėjo, paprašė išankstinių Kneseto rinkimų; 2013 01 juos laimėjo Likud. Po derybų B. Netanjahu išsaugojo ministro pirmininko pareigas, tačiau į valdančiąją koaliciją įtraukė ir liberalių pažiūrų partijas, jų lyderiai vyriausybėje gavo ministrų postus.

2014 06 Hamas smogikai pagrobė ir nužudė 3 žydų paauglius. Tai sukėlė neramumų bangą tiek Izraelyje, tiek palestiniečių teritorijose, iš Gazos Ruožo vėl imta apšaudyti Izraelio teritoriją. 2014 07–08 atsakydamas Izraelis surengė plačią oro, jūros ir sausumos pajėgų operaciją, kuria siekė sunaikinti Hamas infrastruktūrą. 2014 08 Izraelio ir palestiniečių lyderiai sutarė dėl paliaubų, Izraelis palengvino Gazos Ruožo blokados sąlygas ir praplėtė žvejybos vandenų ribas.

2014 pabaigoje kairiųjų ir dešiniųjų partijų nesutarimai vyriausybėje pasiekė aukščiausią tašką, todėl 2015 03 įvyko nauji Kneseto rinkimai. Juos vėl laimėjo B. Netanjahu Likud ir šįkart sudarė valdančiąją koaliciją iš dešiniųjų pažiūrų partijų.

2018 B. Netanjahu susilaukė kaltinimų korupcija, tačiau atsisakė pasitraukti iš pareigų motyvuodamas tuo, kad kaltinimai politizuojami. Kilus naujiems neramumams Gazos Ruože, 2018 viduryje iš B. Netanjahu remiančios koalicijos, priekaištaudama dėl sudarytų paliaubų, pasitraukė Avigdoro Libermano partija Mūsų namai – Izraelis. Po dar kelių skandalų nutarta surengti pirmalaikius rinkimus, juos 2019 04 minimalia persvara laimėjo B. Netanjahu Likud partija. Ji laimėjo ir 2019 09, 2020 03 ir 2021 05 rinkimus, bet parlamentinės daugumos neįgijo. Prieš B. Netanjahu susibūrusi 8 partijų koalicija 2021 06 13 suformavo naują vyriausybę (ministras pirmininkas N. Bennettas, atstovaujantis dešiniųjų partijų aljansui Jamina; numatyta, kad 2023 jį pakeis pasaulietinės centristų partijos Ješ Atid vadovas Jairas Lapidas).

Užsienio politikoje Izraelis ir toliau išlaikė gerus santykius su JAV. 2017 12 prezidentas D. Trumpas paskelbė, kad JAV pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostine ir nurodė ten perkelti šalies ambasadą. 2019 03, prieš Kneseto rinkimus, D. Trumpas paskelbė pripažįstantis Izraelio okupuotų Golano aukštumų aneksiją.

Izraelis – Jungtinių Tautų narys nuo 1949.

215

Izraelis

Izraelio gamta

Izraelio gyventojai

Izraelio konstitucinė santvarka

Izraelio partijos ir profsąjungos

Izraelio ginkluotosios pajėgos

Izraelio ūkis

Izraelio santykiai su Lietuva

Izraelio švietimas

Izraelio literatūra

Izraelio architektūra

Izraelio dailė

Izraelio muzika

Izraelio choreografija

Izraelio teatras

Izraelio kinas

Izraelio žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką