Izraèlis, Izraèlio karalỹstė, senovės žydų valstybė Palestinos šiaurinėje dalyje. Gyvavo apie 928–722 prieš Kristų.
Susidarė suirus Izraelio ir Judėjos karalystei. Izraelį įkūrė dešimt (Dano, Efraimo, dvi Manaso, Isacharo, Zabulono, Neftalio, Ašero, Gado, Rubeno) genčių, atsiskyrusių nuo Judo ir Benjamino genčių, kurios sukūrė Judėjos karalystę. Pirmuoju Izraelio karaliumi laikomas Saliamono karvedys Jeroboamas I (valdė apie 928–910 ar 909).
Izraelio karalystė buvo didesnė už Judėją, bet rečiau apgyventa ir religiniu požiūriu nevieninga. Manoma, kad ją valdė ne mažiau kaip 8 dinastijų atstovai. Izraelis nuolatos kariavo su judėjais, filistinais, aramėjais, asirais; tai smukdė ūkį, stiprino karinę diduomenę. Valstybę sustiprinti pavyko Omriui (valdė 880–874 ar 873) ir jo įpėdiniams (valdė 874 ar 873–841). Iš pradžių sostinė buvo Sichemas (dabar Nablusas). Apie 876 Omris pastatydino naują sostinę Samariją. Achabo (valdė 874–853) dukrai Atalijai ištekėjus už Judėjos karaliaus Joramo kuriam laikui pavyko pagerinti abiejų žydų valstybių santykius. Didžiausią politinę galią Izraelis pasiekė valdant Jehoašui (798–782 ar 781) ir Jeroboamui II (782 ar 781–753).
Iškilus Asirijai Izraelis pradėjo silpti. 722 jį užkariavęs Sargonas II sugriovė Samariją, Izrelio elitą ištrėmė į Nineviją.
1