J, j, lietuvių ir kitų kalbų abėcėlių, sudarytų lotynų abėcėlės pagrindu, raidė. Kilusi iš senovės graikų jotos, ši – iš finikiečių jodo. Prancūzų, portugalų, rumunų, turkų kalbose šia raide žymimas garsas [ʒ], ispanų – [x], anglų – dažniausiai [dʒ]. Lietuvių abėcėlės raide j žymima priebalsinė minkštoji fonema /j/ (jovaras, svaja); tai –balsingasis pučiamasis liežuvio vidurinis palatalinis priebalsis. Žodžio gale j virsta neskiemeniniu [] (danguj > dangui). Tarp balsių ar dvibalsių hiatui išvengti kartais tariamas įspraustinis j, t. p. j tariamas, bet nerašomas žodžio pradžioje prieš dvibalsį [ie] (ietis > jietis).
J, j: 1 – finikiečių jodas, 2 – senovės graikų jota, 3 – lotynų j
J raidės šriftų pavyzdžiai
905
-j raidė; -j didžioji; -j mažoji