jamãto-ė (jap. yamato-e – japonų tapyba), klasikinis japonų tapybos stilius, atsiradęs 9 a. imperatoriaus ir didikų dvaruose kaip priešprieša kara‑ė (kinų tapybos) tradicijai. Tapyta spalvotais mineraliniais dažais ant specialaus storo popieriaus, naudojamo širmoms ir pertvaroms, arba ilgų popieriaus (kartais užklijuoto šilku) ritinėlių. Vaizduoti vietiniai gamtovaizdžiai, keturi metų laikai, dvaro gyvenimo scenos, japonų literatūros siužetai (12 a. makimonas pagal 11 a. pradžios Murasaki Šikibu romaną Gendži monogatari, dailininkas Takajoši Fudživara). Būdinga meistriška kompozicija, panoraminė erdvė, raiškus linijinis piešinys, kruopščiai atliktos detalės, dekoratyvumas. Jamato‑ė suklestėjo 12 a., nuo maždaug 13 a. jamato‑ė tradiciją perėmė naujai besikuriančios japonų dailės stilistinės mokyklos (nuo 15 a. – Tosos mokykla, Kano mokykla, nuo 17 a. – ukijo‑ė, Rinpos, Sumijoši mokyklos, nuo 19 a. – tradicionalistinė japonų tapybos kryptis nihonga). Žymiausi dailininkai: K. Kose (9 a. pabaiga–10 a. pradžia), C. Asukabe (10 a. vidurys), M. Tokiva (12 a.), Takajoši Fudživara (12 a.), Takanobu Fudživara (1142–1205), Masanobu Kano (1434–1530), Micunobu Kano (apie 1561–apie 1602), H. Tosa (1561–1633), T. Tanaka (1767–1823), I. Ukida (1795–1859).
yamato-e
L: A. Terukazu Japanese Painting London 1977.
2972