japònų kerãmika, japonų keramikos dirbiniai, gaminami nuo neolito laikotarpio. Ankstyviausioji (džiomono kultūros, vienuoliktas tūkstantmetis prieš Kristų–3 a. pr. Kr.) japonų keramika – lipdyti, neaukštoje temperatūroje ir neilgai degti indai, puošti virvučių ornamentais, t. p. su derlingumo kultu susijusios molinės žmonių statulėlės dogu. Jajojo laikotarpiu (3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr.; Jajojo kultūra) kurta lipdytoji keramika, puošta įrėžtais geometriniais ornamentais. Kofuno (pilkapių) laikotarpiu (300–537) kurta terakotinė skulptūra haniva – schematiškos raudonojo molio statulėlės, vaizduojančios žmones, žvėris, namus. 5 a. dėl korėjiečių įtakos keraminius indus pradėta žiesti, degti aukštoje temperatūroje, nuo 7 a. – dengti lydžia glazūra. Asukos laikotarpiu (552–646) gaminta į korėjietiškąją panaši sue keramika, dengta pilkšva glazūra. Naros laikotarpiu (646–794) plito kinų pavyzdžiu trispalve glazūra dengti indai. Kamakuros laikotarpiu (1185–1333) pradėta gaminti savitesnė japonų keramika.
12–16 a. garsėjo šešios japonų keramikos dirbtuvės, vadinamosios šešios senosios krosnys: Seto, Tokoname, Šigaraki, Tamba, Eičidzenas, Bidzenas. 13 a. japonų keramika pradėta puošti nelydžia glazūra, kuri leido išgauti ryškiaspalvį dekorą. 15 a. tarp pasauliečių išplitusi arbatos gėrimo ceremonija paskatino raku keramikos atsiradimą, keramikos dirbinių įvairių rūšių plėtotę (ceremonijai skirti indai, dėžutės, nuo 17 a. – smulkioji skulptūra). Moliniai ir akmens masės indai buvo žiedžiami ir lipdomi, dekoruojami glazūromis, kartais – eskiziškais, asimetriškais motyvais. Japonų keramikos raidai turėjo įtakos dzenbudizmo estetika: vertinta dirbinių medžiagiškumas, jų laisva, panaši į gamtos, forma.
ąsotis (dailininkas N. Ninsei, 17 a.)
17 a. Kioto pradėta gaminti fajansą (pradininkas – N. Ninsei, 1737–1823). 17 a. viduryje Aritoje (Kiusiu sala) ir kitose vietovėse pradėtas gaminti porcelianas. Iš pradžių indai dekoruoti vienspalviu arba dvispalviu raštu, ilgainiui dekoras įvairėjo. 17 a. išsiskyrė Aritoje gaminto Kakiemono ir Imari, 18 a. – Kutani ir Nabešimos porceliano dekoro stiliai; jiems būdinga ryškiomis spalvomis tapyti augalų, paukščių ir drugių motyvai, peizažai. Gamintas porcelianas eksportuoti į Europą (čia buvo kopijuojamas, imituojamas). Keramiką kūrė ir dekoravo Ogata Korinas, Ogata Kendzanas (pirmasis Japonijoje tapybos principus pritaikė keramikai) ir kiti žymūs dailininkai. 19 a., be prabangių unikalių ir pramoninių japonų keramikos dirbinių, gaminta daug buitinių indų (butelių, puodelių, lėkščių, arbatinukų ir kitų).
20 a. pirmoje pusėje japonų keramikos plėtrai įtakos turėjo tradicinių amatų atgaivinimo judėjimas, 1936 Tokijuje įkurtas Japonijos liaudies meno muziejus, keramikų Š. Hamados (1892–1978), K. Tomimoto (1886–1963), K. Kavai (1890–1966) kūryba. Po II pasaulinio karo keramika išliko viena populiariausių dailės šakų. Šiuolaikinei japonų keramikai (M. Hiroaki, g. 1934, M. Dzendži, g. 1939, I. Sekisui, g. 1941, C. Širo, g. 1947) būdinga tradicijų ir modernumo derinys, minimalizmo tendencijos, asociatyvumas, gera atlikimo kokybė. Neįmantrius tradicinius indus kuria liaudies meistrai (nuo 16–17 a. veikia daugiau kaip 50 dirbtuvių, vadinamųjų krosnių, daugiausia Kiusiu saloje). Japonų keramika turėjo įtakos 20 a. moderniosios pasaulio keramikos raidai.
L: R. Miller Japanese Ceramics Tokyo 1960; R. Ksenofontova Japonskoe tradicionnoe gončarstvo XIX–pervoj poloviny XX v. Moskva 1980; F. Baekeland, R. Moes Modern Japanese Ceramics in American Collections New York 1993.
2972