japònų rãštas, hiraganà, katakanà, yra ideografinis ir fonografinis. Sudarytas iš kinų hieroglifų ir skiemeninės kanos abėcėlės 2 atmainų – hiraganos ir katakanos (kiekvienoje po 46 ženklus ir diakritiniai ženklai). Vartojami ir arabiški skaitmenys, kai kada – lotynų rašmenys (simboliams, santrumpoms ir kitkam žymėti). Apie kinų hieroglifus Japonijoje sužinota 4 a., kai per Korėją buvo atvežti pirmieji kinų tekstai. Japonų rašomajai kalbai juos pradėta taikyti maždaug 7 a., hiraganos ir katakanos rašmenys sukurti 8–9 a. iš grafiškai supaprastintų hieroglifų. Apie 150 ideografinių ženklų buvo sukurta Japonijoje panaudojus įprastus kinų hieroglifų elementus ir jų komponavimo būdus. Rašymo sistema galutinai nusistovėjo 20 amžiuje. Nuo 1946 hieroglifų vartojimą pradėta reglamentuoti. 1981 Japonijos vyriausybės rekomenduotą hieroglifų minimumą sudaro 1945 ženklai. Į kompiuterio atmintį (pagal techninį standartą) įvedami 6355 ženklai. Pagrindiniai japonų rašto ženklai yra hieroglifai. Jais dažniausiai rašomi žodžių kamienai, hiragana – galūnės, pagalbiniai, kartais savarankiški žodžiai, katakana – skoliniai, onomatopėjos, žargonybės ir kita. Dauguma hieroglifų turi sujaponintą kinišką tarimą (on) ir hieroglifo reikšmę atitinkantį japonišką tarimą (kun). Rašoma stulpeliais iš viršaus į apačią (stulpeliai – iš dešinės į kairę) arba eilutėmis iš kairės į dešinę.
japonų skiemeninė abėcėlė
2767