Jaunmo teãtras, Valstýbinis jaunmo teãtras, dramos teatras Vilniuje. Veikia didikų Oginskių buvusiuose rūmuose (pastatyti 1703–58, teatrui pritaikyti 1982). Įkurtas 1965 kaip Jaunojo žiūrovo teatras (1966–90 Lietuvos SSR valstybinis jaunimo teatras, 1990–98 Lietuvos valstybinis jaunimo teatras; iki 1982 spektakliai rodyti Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose). Jaunimo teatro vadovai: A. Ragauskaitė (1965–68), V. Čibiras (1968–74), D. Tamulevičiūtė (1974–88), Rūta Vanagaitė (1989–92), A. Šurna (1992–97), A. Latėnas (1997–2016), A. Liuga (nuo 2016).
Jaunimo teatras Vilniuje
Teatras 20 a. 7–10 dešimtmetyje
Jaunimo teatras. Spektaklio W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta scena (1966, režisierė A. Ragauskaitė, dailininkas I. Ivanovas; centre stovi Eskalas – F. Jakšys)
Jaunimo teatras. Spektaklio A. Osieckos Trešnių skonis scena (1971, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas Sergejus Barchinas; centre: Vyras – A. Šurna, Moteris – E. Pleškytė)
1965–68 vyriausiąja režisiere dirbusi A. Ragauskaitė trupę subūrė iš įvairių kolektyvų (t. p. ir mėgėjų) aktorių. 1966 05 27 įvyko pirmojo spektaklio premjera – W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta (režisierė A. Ragauskaitė). Raiškių spektaklių režisavo A. Ragauskaitė (poezijos spektaklis Gintaro paukštė 1966, V. Palčinskaitės Aš vejuos vasarą... 1968), V. Čibiras (1968–74 vyriausiasis režisierius, J. Švarco Drakonas 1968, Molière’o Skapeno klastos 1969, Pepė Ilgakojinė 1971, pagal A. Lindgren), G. Žilys (T. Williamso Stiklinis žvėrynas 1968). Šiuo laikotarpiu teatre pirmą kartą Lietuvoje pastatytos J. Anouilh’aus (Žana / Vyturys 1967, režisierius I. Ivanovas, Medėja 1974, režisierė D. Tamulevičiūtė), J. Osborne’o (Atsigręžk rūstybėje 1967, režisierius V. Čibiras), P. Ustinovo (Fotofinišas 1982, režisierius J. Pakulis) pjesės. 1967 teatre veikė pantomimos trupė (vadovas M. Tenisonas, 1967–70 veikė Kauno dramos teatre). Vaidino aktoriai R. Butkevičius, L. Ciunis, K. Dapkus, B. Didžgalvytė, N. Gelžinytė, G. Girdvainis, A. Grašys, F. Jakšys, J. Jaruševičius, R. Karvelis, R. Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, V. Marčinskaitė, Apolonija Matkevičiūtė, Aurelija Mikušauskaitė, E. Pleškytė, S. Sipaitis, Laima Štrimaitytė, A. Šurna, I. Tamošiūnaitė, E. Žebertavičiūtė, G. Žilys ir kiti.
1975 į teatrą atėjo režisierės D. Tamulevičiūtės (1974–88 vyriausioji režisierė) vadinamasis aktorių dešimtukas: K. Kazlauskaitė, I. Kriauzaitė, D. Overaitė, V. Podolskaitė, D. Storyk, A. Latėnas, V. Petkevičius, K. Smoriginas, A. Storpirštis, R. Vilkaitis. Jų sukurtiems spektakliams (Bebenčiukas 1975, pagal K. Kubilinską, pirmasis lietuviškas miuziklas S. Šaltenio, L. Jacinevičiaus, G. Kuprevičiaus Ugnies medžioklė su varovais, S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac! abu 1976, Jasonas 1978) būdinga žaisminga improvizacija, subtilus psichologizmas, aktorių laisva, ironiška, plastiška vaidyba. Jauno žmogaus pasaulėjauta atsispindėjo D. Tamulevičiūtės spektakliuose F. Kaló Keturiese vidurnaktį (1981), Liudmilos Razumovskajos Brangioji mokytoja (1982), Colino Higginso, J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė (1983, spektaklis vaidintas 20 metų), V. Rozovo Brolis Alioša (1984). Rašytojas S. Šaltenis rašė šio teatro aktoriams skirtas pjeses, koregavo jas per repeticijas.
Jaunimo teatras. Spektaklio S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac scena (1976, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas G. Kličius, © LATGA, 2020; priekyje Karvė – I. Kriauzaitė)
Jaunimo teatras. Spektaklio Vadimo Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani… scena (1981, režisierius E. Nekrošius, dailininkas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; Niko Pirosmanašvili – V. Bagdonas, viršuj Sargas – V. Petkevičius)
Jaunimo teatras. Spektaklio Ilga kaip šimtmečiai diena scena (1983, pagal Č. Aitmatovą, režisierius E. Nekrošius, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; iš kairės: Jedigėjus – A. Latėnas, Tardytojas – A. Grašys)
Jaunimo teatras. Spektaklio Colino Higginso ir J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė scena (1983, režisierė D. Tamulevičiūtė, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, © LATGA, 2020; Modė – N. Gelžinytė, Haroldas – S. Bareikis)
Jaunimo teatras. Spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1986, režisierius E. Nekrošius, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; iš kairės: Sofija Aleksandrovna – D. Overaitė, Voinickaja – E. Žebertavičiūtė, Jelena Andrejevna – D. Storyk, Voinickis – V. Petkevičius, Teleginas – Juozas Pocius, Astrovas – K. Smoriginas)
Metaforiški, polifoniški režisieriaus E. Nekrošiaus spektakliai (Sh. Delaney Medaus skonis 1977, Kvadratas 1980, pagal Valentinos Jelisejevos apysaką O buvo taip, Vadimo Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani… 1981, K. Antanėlio, S. Gedos Meilė ir mirtis Veronoje 1982, Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą, A. Čechovo Dėdė Vania 1986, N. Gogolio Nosis 1991) išgarsino teatrą visame pasaulyje. Jiems būdinga novatoriškos režisūros, originalaus teatrinio mąstymo bruožai, savitas pasaulio ir teatro suvokimas. 9 dešimtmetyje E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų rodyti užsienyje – 1984 tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF (Pirosmani, Pirosmani...), vėliau Lenkijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Pirosmani, Pirosmani..., Dėdė Vania), Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Škotijoje, t. p. Estijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitur. 8–9 dešimtmetyje į teatrą atėjo aktoriai K. Andrejauskaitė, V. Bagdonas, S. Bareikis, Dalia Brenciūtė, I. Dapkūnaitė, Ina Kartašova, Danutė Kuodytė, Janina Matekonytė, Dalius Mertinas, P. Steponavičius, G. Storpirštis, Vytautas Taukinaitis, Gerardas Žalėnas ir kiti.
8 dešimtmetyje spektaklių režisavo G. Padegimas (V. Tendriakovo Naktis po išleistuvių 1976, J. Cocteau Žmogaus balsas 1977, V. Palčinskaitės Andrius 1978, Žemaitės Trys mylimos 1979), N. Ogaj (Pelenė 1977, pagal J. Švarcą, Lope de Vegos Šokių mokytojas 1978).
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje dėl politinių permainų pasikeitė teatro vaidmuo visuomenėje, žiūrovai nebevaikščiojo į spektaklius. 1989–91 Jaunimo teatrui vadovavusi Rūta Vanagaitė ir teatro konsultantas Bernardas Sahlinsas uždarė teatrą 100 dienų moratoriumui (1990 11 21–1991 03 01), per kurį turėjo būti pastatyta naujų spektaklių. 20 a. pabaigoje pastatyta užsienio (R. Blaumanio Siuvėjų dienos Silmačiuose 1993, režisierius P. Gaidys, H. Ibseno Lėlių namai 1995, A. Strindbergo Tėvas 1997, abiejų režisierius J. Vaitkus, A. Čechovo Ivanovas 1996, režisierius A. Latėnas, Bernard’o‑Marie Koltèso Naktis prieš pat miškus 1998, režisierius I. Jonynas, M. Kunderos Žakas fatalistas ir jo šeimininkas 1999, režisierius C. Graužinis) ir lietuvių (Just. Marcinkevičiaus Mažvydas 1997, režisierius A. Latėnas) autorių kūrinių. Režisavo anglų režisierius Simonas Powelis (Don Kichotas 1994, pagal M. de Cervantesą), estų režisierius P. Pedajasas (Saga apie Gestą Berlingą 1996, pagal S. O. Lagerlöf). Vaidino Asta Baukutė, A. Bialobžeskis, P. Budrys, Aleksas Kazanavičius, R. Kazlas ir kiti.
Su teatru bendradarbiavo dailininkai Sergejus Barchinas, V. Gatavynaitė, N. Gultiajeva, I. Ivanovas, A. Jacovskis (1978–93 vyriausiasis dailininkas), L. L. Katinas, J. Paulėkaitė, M. Percovas, V. Vaičiūnaitė, kompozitoriai F. R. Bajoras, O. Balakauskas, F. Latėnas, A. Martinaitis, M. Urbaitis ir kiti.
Teatras 21 a. 1–2 dešimtmetyje
21 a. 1–2 dešimtmetyje spektaklių režisavo C. Graužinis (M. Ivaškevičiaus Kaimynas 2000, Dėdulės sapnas 2003, pagal F. Dostojevskį, W. Shakespeare’o Užsispyrėlės tramdymas 2004), I. Jonynas (Alberto Ostermaierio The Making of B.‑Movie 2001, Xavier Durringer Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos 2002, A. Camus Kaligula 2004, L. Andrejevo Žmogaus gyvenimas 2006), A. Latėnas (W. Shakespeare’o Ričardas III 2000, S. Parulskio Barboros Radvilaitės testamentas 2002, L. S. Černiauskaitės Liučė čiuožia 2003, A. Čechovo Dėdė Vania 2005, Vyšnių sodas 2014, Ivano Menchellio Kapinių klubas 2008, Ledi Makbet 2011, pagal W. Shakespeare’ą, Žemaitės Trys mylimos 2013, Gudmunduro Steinssono Lukas 2016), J. Vaitkus (Martino McDonagh Pagalvinis 2006, W. Gombrowicziaus Ivona, Burgundo kunigaikštytė 2007, P. Vaičiūno Patriotai 2008, Barbora ir Žygimantas 2010, pagal J. Grinių, A. Juozaičio Širdis Vilniuje 2012, su Albertu Vidžiūnu), G. Varnas (Šekspyriada 2009, pagal W. Shakespeare’ą, Dea Loher Pabaigos ugnis 2016, H. Ibseno Junas Gabrielis Borkmanas 2017).
Jaunimo teatras. Spektaklio P. Vaičiūno Patriotai scena (2008, režisierius J. Vaitkus, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020)
Spektaklių pastatė 1–2 dešimtmetyje Lietuvos teatre debiutavę režisieriai Vidas Bareikis (Kovos klubas 2012, pagal Chucką Palahniuką, B. Brechto Geras žmogus iš Sezuano 2015), Kamilė Gudmonaitė (Teklės Kavtaradzės Sapnavau sapnavau* / *dialogas: dokumentiniai nuteistųjų iki gyvos galvos ir aukų artimųjų liudijimai 2019), Agnius Jankevičius (H. Ibseno Šmėklos 2006, Mizantropai 2008, pagal Molière’ą, T. Williamso Katė ant įkaitusio skardinio stogo 2011, Pawelo Demirskio Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų 2013), Adomas Juška (Fikcijos 2018, pagal J. L. Borgesą, Miego brolis 2020, pagal Robertą Schneiderį), Olga Lapina (Mattiaso Anderssono Bėgikas 2016) ir kiti. Jų klasikinių kūrinių interpretacijos paveiktos šiuolaikinės dramos estetikos, spektakliams būdinga įspūdinga vizualinė forma, naudojamos naujosios technologijos, pasitelkiami įvairūs tiesioginio bendravimo su žiūrovais būdai. Dokumentinio teatro, kolektyvinės dramaturgijos principais sukurti interaktyvus instaliacijų spektaklis Teklės Kavtaradzės Apie baimes (2017, režisierė Olga Lapina), vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis Autonomija (2018). 2017 į Jaunimo teatrą su spektakliu Cinkas (Zn) (2017, pagal S. Aleksijevič) sugrįžo E. Nekrošius, režisavo užsienio kūrėjai (Vienos miško pasakos, pagal Ö. von Horváthą, režisierė Y. Ross, J. Genet Balkonas, prancūzų režisierius Éricas Lacascade’as, abu 2019, Austerlicas 2020, pagal Winfriedą Georgą Sebaldą, režisierius K. Lupa).
Spektaklių vaikams ir jaunimui režisavo danų režisierė ir vaizdo menininkė Kirsten Dehlholm (Broliai Liūtaširdžiai 2018, pagal A. Lindgren), Antanas Gluskinas (A. Liobytės Aukso obuolys 2006), Evaldas Jaras (Raganiukė 2013, pagal O. Preusslerį, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo... 2015, pagal A. Lindgren), Ramunė Kudzmanaitė (Heleen Verburg Pingvinai ir kiaušinis 2011), V. V. Landsbergis (V. V. Landsbergio Angelų pasakos 2010), Ričardas Matačius (Coliukė 2016, pagal H. Chr. Anderseną), V. Mazūras (Prebeno Harriso Motinos istorija 2001), Albertas Vidžiūnas (Broliai Liūtaširdžiai 2003, pagal A. Lindgren, V. V. Landsbergio Arklio Dominyko meilė 2005) ir kiti.
20 a. 1–2 dešimtmečio spektakliuose vaidino Giedrius Arbačiauskas, A. Bendoriūtė, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius, Jonė Dambrauskaitė, Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Rasa Marazaitė, Dalia Morozovaitė, Kristina Ovčinikaitė, Lukas Petrauskas, Aušra Pukelytė, Dovilė Šilkaitytė, Simonas Storpirštis, Neringa Varnelytė, Edita Zizaitė ir kiti. Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkai J. Arčikauskas, Paulė Bocullaitė, Giedrė Brazytė, V. Galeckaitė‑Dabkienė, N. Gultiajeva, Neringa Keršulytė, Laura Luišaitytė, G. Makarevičius, M. Nekrošius, Jolanta Rimkutė, J. Statkevičius, S. Straukaitė, Artūras Šimonis, Renata Valčik, Marta Vosyliūtė ir kiti, muziką – Martynas Bialobžeskis, Arnoldas Jalianiauskas, Jonas Jurkūnas, A. Kučinskas, F. Latėnas, A. Martinaitis, G. Puskunigis, G. Sodeika ir kiti.
Gastrolės
Jaunimo teatras gastroliavo daugelyje Europos šalių, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Australijoje, dalyvavo teatrų festivaliuose (tarptautinis Belgrado teatro festivalis BITEF, 1984, tarptautinis teatro festivalis Iberoamericano Bogotoje, 1994, tarptautinis A. Strindbergo festivalis Stokholme, 1998).