jaustùkas, interjèkcija (lot. interjectio), nekaitomas žodis, tiesiogiai ir ekspresyviai reiškiantis jausmą, valios aktą ar paskatą jų neįvardydamas. Daugelis jaustukų kilę iš jausmingų šūksnių, jų reikšmė priklauso nuo intonacijos. Seniausi jaustukai, vadinami pirminiais (lietuvių ái, éi, òt, ohõ), neturi apibrėžtos morfologinės formos ir nėra susiję su kitomis žodžių klasėmis. Antriniai jaustukai yra kilę iš sustabarėjusių savarankiškų žodžių (diẽ < Diẽve, ži < žiūrk), kai kurie – iš žodžių junginių ar trumpų sakinių (dievaž < Diẽvas žno). Prie jaustukų skiriamos sustabarėjusios mandagumo formulės (lãbas, sudiẽ, ãčiū), gyvulių bei paukščių šaukiamieji ir varomieji garsažodžiai (nõ, štš ir kita).
2352