Jean Sibelius

J. Sibelijaus paminklo Helsinkyje fragmentas (plienas, 1967, skulptorė E. Hiltunen, © LATGA / KUVASTO, 2020)

Sibelius Jean (Janas Sibèlijus), tikr. Johan Christian Julius 1865 12 08Hämeenlinna 1957 09 20Järvenpää (prie Helsinkio), suomių kompozitorius, dirigentas. Vienas žymiausių suomių nacionalinės mokyklos atstovų.

Išsilavinimas ir veikla

Nuo 9 metų mokėsi skambinti fortepijonu, būdamas dešimties šiam instrumentui sukūrė pirmąją pjesę. Vėliau griežė smuiku. Nuo 1885 Helsinkio universitete studijavo teisę, bet 1886 nusprendė pasišvęsti muzikai ir įstojo į konservatoriją. Vienas J. Sibelijaus pedagogų buvo suomių nacionalinės muzikos pradininkas M. Wegelius. Studijuodamas susipažino su F. B. Busoni. Gavęs stipendiją 1889–90 studijavo Berlyne pas A. Beckerį, susipažino su suomių kompozitoriumi ir dirigentu R. Kajanusu (žymus J. Sibelijaus muzikos interpretuotojas). 1890–91 tęsė studijas Vienoje pas K. Goldmarką ir R. Fuchsą. Nuo 1891 dėstė Helsinkio konservatorijoje.

1892 įvyko pirmasis J. Sibelijaus kūrinių koncertas, kuriame didelio pasisekimo susilaukė simfoninė poema Kullervo Kalevalos motyvais. 1897 gavęs vyriausybės stipendiją J. Sibelijus atsidėjo tik kūrybai. 1899 dirigavo savo I simfoniją, pelniusią jam pripažinimą tarp jaunesniųjų suomių kompozitorių. 1900 Pasaulinėje parodoje Paryžiuje atliktos 4 legendos Leminkiaineno siuita (Lemminkäis-sarja; su antrąja legenda Tuonelos gulbė / Tuonelan joutsen 1893–95) jį išgarsino. Keliaudamas po įvairius kraštus kūrė II simfoniją ir koncertą smuikui (užbaigtas 1903). 1904–57 gyveno savo name prie Helsinkio. 1908 Londone dirigavo savo III simfoniją. 1914 lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirigavo naujus kūrinius, Yale’io universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Po I pasaulinio karo dirigento veiklą nutraukė, atsidėjo kūrybai. Sukūrė dar 4 simfonijas. Nuo 4 dešimtmečio nustojo kūręs.

Kūryba

Muziką grindė karelų folkloru, kūrybos temų sėmėsi iš nacionalinio mitinio epo Kalevala ir 19 a. suomių literatūros. Muzikoje ryškus šiaurietiškas koloritas, kuris sukuriamas specifine muzikos kalba ir instrumentuote. Harmonijoje svarbiausią vietą užima modalumo principai, melodikoje pagrindinę liniją dažnai lydi įvairūs ostinato pavidalai. Mintys dėstomos lėtai, bet su didele vidine įtampa, dažnai išaugančia į didingas kulminacijas. Vyrauja minorinės dermės. Muzikos stilius keitėsi. Iš pradžių kūriniuose buvo ryšku glaudus ryšys su romantizmu, vėliau (nuo 20 a. 2 dešimtmečio) atsirado asketiškos faktūros. Kai kuriuose kūriniuose pastebimi ryšiai su impresionizmu (impresionizmas muzikoje).

Kūriniai

Vienaveiksmė opera Mergina bokšte (Jungfrun i tornet 1896), pantomima Skaramučas (Scaramouche 1913), simfonijos – I e‑moll (1899), II D‑dur (1901–02), III C‑dur (1904–07), IV a‑moll (1911), V Es‑dur (1915), VI d‑moll (1923), VII C‑dur (1924), Saga (En saga 1892), siuita Karelija (Karelia 1893), Pavasario daina (Vårsång 1894), Suomija (Finlandia 1899), Šiaurės duktė (Pohjolan tytär 1906), Panas ir Echo (Pan och Echo 1906), Naktinis jojimas ir saulėtekis (Nattlig ritt och solupgеng 1908), Driadės (Dryaden 1910), Bardas (Barden 1913, 2 redakcija 1914), Okeanidės (Aallottaret 1914), Tapiola (1926) orkestrui, koncertas d‑moll (1903, nauja versija 1905), 2 serenados (1912) smuikui ir orkestrui, muzika dramoms, tarp jų – A. Järnefelto Mirtis (Kuolema 1903, čia yra populiarusis Liūdnas valsas / Valse triste), M. Maeterlincko Pelėjas ir Melisanda (1905), H. Procopé Belsazaras (1906), W. Shakespeare’o Audra (1926), kūriniai smuikui ir fortepijonui (daugiau kaip 50), fortepijonui (apie 130), chorui, dainos.

L: E. Tawaststjerna Jean Sibelius 5 osa Helsinki 1965–88; K. Ekman Jean Sibelius, His Life and Personality Westport 21972; B. James The Music of Jean Sibelius London 1984.

943

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką