Jelizaveta (aliejus, 18 a., dailininkas L. Tocqué)

Jelizavetà, Jelizavetà Petrovnà 1709 12 29Kolomenskoje (dabar Maskvos dalis) 1762 01 05Sankt Peterburgas, Rusijos imperatorė (1741–62). Romanovų dinastijos. Petro I ir Jekaterinos I duktė. Sostą užėmė nuvertusi (gvardijai padedant) mažametį imperatorių Ivaną VI ir regentę Anną Leopoldovną. Daugelį valstybinių reikalų už pramogauti mėgstančią Jelizavetą tvarkė jos patikėtiniai (užsienio politiką – kancleris A. Bestuževas‑Riuminas, kultūros reikalus – P. Šuvalovas ir S. Šuvalovas, teismus ir vidaus politiką – oberprokuroras A. Šachovskojus, M. Voroncovas ir R. Voroncovas bei kiti). Nepaisant to, Jelizaveta išliko valdovė – įtaką dažnai darė ne prievarta, o diplomatiškai – parodydama kuriam nors veikėjui ar projektui daugiau dėmesio, nusižengusiems drausdama pasirodyti jai į akis, išsiųsdama kuriam laikui iš sostinės ir kitomis priemonėmis.

Jelizaveta skatino ūkinę, kultūrinę, mokslo ir švietimo plėtrą, stiprino centrinės valdžios sistemą, kariuomenę. Jai valdant buvo panaikinti vidaus muitai, išplėsta užsienio prekyba, 1753 įkurtas valstybės bankas, 1755 – Maskvos universitetas, 1756 – profesionalus teatras Sankt Peterburge, 1757 – Sankt Peterburgo meno akademija, kartu negailestingai nuslopintas baškirų, kitų Priešuralės ir Uralo tautų valstiečių ir išsivadavimo judėjimas. 1743 taika baigtas nuo 1741 vykstantis karas su Švedija (Rusija gavo dalį Pietų Suomijos; Rusijos–Švedijos karai). Per Septynerių metų karą (1756–63) Rusija buvo Austrijos ir Prancūzijos sąjungininkė (tik Jelizavetos mirtis išgelbėjo Prūsiją nuo pralaimėjimo). 1741 įpėdiniu Jelizaveta paskyrė savo sūnėną Karlą Peterį Ulrichą (būsimasis Petras III), kurį 1745 apvesdino su S. A. F. von Anhalt‑Zerbst (būsimoji Jekaterina II).

1412

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką