Jzus Krstus (Jėzus hebr. Ješua – Jahvė gelbėja, Kristus – hebr. Mašiah, gr. Christos, lot. Christus – Pateptasis, Mesijas), antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, Dievo Sūnus, Atpirkėjas. Iš Jėzaus Kristaus mokymo kilo krikščionybė. Jėzus Kristus – dvigubas vardas, kuriuo išpažįstamas krikščionių tikėjimas.
Daugiausia žinių apie Jėzų Kristų yra Naujajame Testamente, ypač sinoptinėse evangelijose, t. p. Tacito, Svetonijaus, Juozapo Flavijaus, Plinijaus Jaunesniojo ir kituose raštuose. Juose Jėzaus žemiška istorija atskleista Velykų tikėjimo šviesoje. Jėzus Kristus buvo Galilėjos žydas, Dovydo palikuonis. Kaip žmogus gimė Betliejuje apie 7–4 prieš Kristų veikiant Šventajai Dvasiai iš Švč. Mergelės Marijos, kurios sužadėtinis buvo dailidė Juozapas (Jėzaus Kristaus gimimą katalikai ir protestantai švenčia gruodžio 25). Karalius Erodas Antipas, iš Rytų išminčių sužinojęs apie Jėzaus Kristaus gimimą ir bijodamas, kad vėliau Jėzus Kristus neužimtų jo sosto, įsakė Betliejuje išžudyti berniukus iki 2 metų; Juozapas, sapne angelo įspėtas, su šeima pabėgo į Egiptą, o Erodui Antipui mirus apsigyveno Nazarete (iš čia – Jėzus Nazarietis). Apie 27 apkrikštytas Jono Krikštytojo Jėzus Kristus Judėjoje pradėjo skelbti Dievo karalystę. Galilėjoje pašaukė pirmuosius mokinius. Jėzus žinojo esąs Mesijas (sinoptinėse evangelijose save vadino Žmogaus Sūnumi; 69 kartai). Lankė nusidėjėlius ir kitus atstumtuosius, darė stebuklus, išvarinėjo demonus, mokė dažniausdiai palyginimais ir parabolėmis. Kritikavo kai kurias judėjų pamaldumo formas (Mt 6, 1–18), norėjo pataisyti kai kurias tradicijas (Mk 7, 1–23), nesilaikė tam tikrų šabo nuostatų (Mk 2, 23–27), turėjo ypatingą požiūrį į Jeruzalės šventyklą (Mk 14, 58; 15, 29), aiškindamas Torą rėmėsi savo dieviškuoju autoritetu (Mk 10, 2–12; Mt 5, 21–48), dieviškąja galia atleisdavo nuodėmes (Mk 2, 17; Lk 7, 48), Jeruzalėje per Velykas sudarė naująją Sandorą su Dievu.
Jėzus Kristus Pasaulio Valdovas ir keturi evangelistai (freskos fragmentas, dailininkas Carlas Jobstas, 19 a., šoninė Šv. Onos koplyčia Bratislavos Šv. Martyno katedroje)
Jėzus Kristus kreipdamasis į Dievą vadino jį Tėvu (Abba, Mk 14, 36); tai sukėlė kai kurių judėjų vadovų ir mokytojų nepasitenkinimą. Jėzus Kristus buvo išduotas, suimtas, apklaustas Sanhedrino narių, Poncijaus Piloto pasmerktas nukryžiuoti (judėjai jį laikė apsišaukėliu mesiju). Tą pačią dieną (30 04 07) mirė ant kryžiaus ir buvo palaidotas Jeruzalėje. Trečią dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir garbingai pasirodė daugeliui žmonių. Marija Magdalietė (Jn 20, 1–2), lydima kitų moterų (Mk 16, 1–8), rado tuščią kapą. Veikiant Šventajai Dvasiai mokinių bendruomenė susibūrė prie apaštalų, kad išpažintų bei skelbtų prisikėlusį ir pašlovintą Jėzų Kristų, arba Mesiją, Gelbėtoją, Viešpatį ir Dievo Sūnų.
Pagrindiniai Jėzaus gyvenimo slėpiniai išdėstyti Credo: Jėzus mirė, nužengė į pragarus, prisikėlė iš numirusiųjų, įžengė į dangų, ateis kaip Teisėjas pasaulio pabaigoje. Jėzui Kristui Naujajame Testamente taikomi titulai: Dievo Sūnus, Alfa ir Omega, Pranašas, t. p. paskutinis Adomas, Gelbėtojas, Išganytojas, Dievas, Viešpats (Kyrios; 1Tes 24 kartus), kuriais išsakomas kristologinis tikėjimas. Jėzus atliko trejopą soteriologinę tarnystę: Karaliaus-Mesijo (ganytojo), kunigo (tarpininko tarp Dievo ir žmonių) ir pranašo (Dievo apreiškėjo ir mokytojo).
Pradėjus plisti trinitarinėms ir kristologinėms erezijoms (arijonai, doketistai, adopcijonistai, sabelijonai, monofizitai, monoteletai, nestorijonai) Bažnyčios Tėvai ir Bažnyčios susirinkimai kovojo su jomis gindami tikrą tikėjimą į Jėzų Kristų. Nikėjos I susirinkimas (325) Credo pabrėžė Kristaus ir Tėvo prigimties vienumą (Jėzus – tos pačios Tėvo substancijos, arba esmės) ir patvirtino Jėzaus dievystę. Konstantinopolio I susirinkimas (381) teigė, kad Kristus turėjo tikrą žmogaus sielą. Taip buvo iškelta Jėzaus Kristaus žmogystė. Efeso susirinkimas (431) teigė, kad Jėzaus Kristaus dievystė ir žmogystė yra suvienyti viename asmenyje. Chalkedono susirinkime (451) buvo išdėstytas mokymas, kad Jėzus Kristus yra dviejų integralių (nesumaišytų, nepadalytų, nekintamų ir neatskiriamų) prigimčių (tobula dievystė ir tobula žmogystė), suvienytų vienintelėje hipostazėje. Konstantinopolio II susirinkimas (553) nurodė hipostatinę vienybę, jungiančią dvi Jėzaus Kristaus prigimtis. Konstantinopolio III susirinkimas (681) teigė, kad Jėzus Kristus turėjo dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus: dieviškąjį ir žmogiškąjį.
Prie kristologijos plėtojimo daug prisidėjo Irenėjas Lionietis, Justinas, Tertulijonas, Origenas. Viduriniais amžiais mokymą apie Jėzų Kristų plėtojo Tomas Akvinietis, Anzelmas Kenterberietis, Bernardas Klervietis, M. Liuteris. Beveik visos krikščionių Bažnyčios ir konfesijos pripažįsta Credo (Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą).
Kristologinės tiesos yra Krikščionių Bažnyčių suartėjimo – ekumeninio dialogo – pagrindas.
L: J. Dupuis O jūs kuo mane laikote? Kristologijos įvadas Vilnius 2004; W. Kasper Jesus der Christus Mainz 1992; M. Bordoni Gesù di Nazaret. Presenza, memoria, attesa Brescia 1995; G. O’Collins Cristology. A Biblical, Historical, and Systematic Study of Jesus Christ Oxford 1995; O. G. de Cardedal Cristología Madrid 2001.
117
Jėzus Nazarietis
Jėzaus Kristaus vaizdavimas literatūroje