Skliutáuskas Jokūbas 1925 01 10Kaunas 2004 03 24Vilnius, lietuvių rašytojas, gydytojas. A. Skliutauskaitės brolis. 1942–45 gyveno Frunzėje, buvo laikraščio Tarybų Lietuva korespondentas Vidurio Azijoje. 1945–48 dirbo laikraščio Tiesa, savaitraščio Literatūra ir menas redakcijose. 1949 baigė Vilniaus universitetą (mediciną), dirbo gydytoju Daugpilyje, Kazachijoje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje. Paskelbė terapijos ir medicinos istorijos mokslinių straipsnių, parašė gerontologijos populiarinimo leidinių. Pirmieji apsakymai buvo išspausdinti 1940, pirmoji knyga – pjesė Gyvenimas šaukia – pastatyta ir išleista 1952. Šioje ir kitose pjesėse (Vaikinas su velnio plauku, pastatyta 1960, išleista 1961, Širdies liga 1967, Raganų dauba, Daktaras Asklepijus, abi 1974) vaizduojamas medikų gyvenimas, sprendžiami žmogaus vertės, gydytojo pašaukimo, profesinės etikos klausimai. Su M. Jackevičiumi parašė dokumentinę dramą apie Kauno IX forte nacių kalintą vokiečių kompozitorių E. E. M. Geistą (Aš girdžiu muziką... 1973, pastatyta 1978). Išleido apybraižų, apysakų, novelių, esė knygų (Stepių Iliada 1965, Iš armėniško sąsiuvinio 1968, Erelių ola 1971, Estiškos akvarelės 1975, Aukso šaknelė 1977, Sparnuotas raitelis 1986, Prie Suleimano sosto 1989, Iš ramybės ir nerimo 1991 ir kitų), daugelyje jų pasakojama apie Vidurio Azijos, Kaukazo tautų kultūros žmones, tyrinėjami istoriniai ir literatūriniai ryšiai. Su A. Franckaičiu sudarė ir išleido G. Sauerweino kūrybos rinkinį Rūgštaus vyno eilėraščiai (1993). Jo kūrinių išversta į armėnų, estų, gruzinų, lenkų, rusų, vokiečių ir kitas kalbas.
2271