Jom Kipùras (< hebr.), Pérmaldavimo dienà, judėjų šventė; viena svarbiausių liturginių metų dienų. Prasideda tišrei (spalio–lapkričio) mėnesio 9 dieną saulei nusileidus. Kitos dienos rytą (apie 8–9 valandą) einama į sinagogą, meldžiamasi iki maždaug 15 valandos ir nuo 18 valandos iki saulės laidos. Maldos baigiamos šofaro (avino rago) pūtimu; tada baigiasi pasninkas. Per Jom Kipurą privaloma sielvartauti. Biblijoje detaliai neaiškinama, kaip turi būti sielvartaujama, kai kur sielvartavimas apibrėžiamas kaip pasninkas (Kun 16, 29–31; 23, 27–32; Sk 29, 7; Iz 58, 3.5). Remiantis judėjų išminčiais per Jom Kipurą draudžiama valgyti ir gerti, jei nėra grėsmės gyvybei, t. p. mylėtis, praustis, tepti kūną aliejais, naudoti kosmetiką, avėti odinį apavą (šis draudimas privalomas ir vaikams). Draudžiama dirbti darbus kaip per šabą (tą dieną uždrausta dirbti 39 rūšių darbus, jei nekyla grėsmė gyvybei). Jom Kipuro išvakarėse per popietines maldas ir per Jom Kipurą atliekamas bendruomeninis nuodėmių išpažinimas. Prieš prasidedant Jom Kipurui ruošiami tradiciniai šventiniai pietūs (valgoma sriuba, vištiena ir chala, ji laiminama specialiu laiminimu, geriamas vynas, jis nelaiminamas).

Jeruzalės šventykloje per Jom Kipurą atnašaudavo aukas (Iš 30, 10; Sk 29, 8–11). Vyriausiasis kunigas jaučio ir ožio krauju apšlakstydavo Šventyklos šventų švenčiausią vietą (tik per Jom Kipurą galėjo į ją įžengti). Būdavo atliekamas atpirkimo ožio ritualas – ožį išvarydavo į dykumą, jis turėjęs atpirkti tautos nuodėmes (Kun 16, 1–34). Antrosios šventyklos laikotarpiu Jom Kipuras buvo svarbiausia šventė. Sugriovus Jeruzalės šventyklą atpirkimo ritualų joje atlikti nebeįmanoma, todėl kai kurie judėjų išminčiai mano, kad nuodėmes atperka pati Jom Kipuro diena.

565

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką