Jonas Strielkūnas

Strielknas Jonas 1939 03 16Putauskai (Vabalninko vlsč., Biržų apskr.) 2010 05 09Vilnius, lietuvių poetas, vertėjas. 1957– 60 dirbo Vabalninko ir Biržų rajono laikraščių redakcijose, 1967–78 (su pertraukomis) savaitraščio Literatūra ir menas redakcijoje.

Kūryba

Eilėraščių rinkiniams Raudoni šermukšniai (1966), Vėjas rugiuos (1971) būdinga tėviškės, meilės temos, atviras, bet santūrus dramatizmas, iš buities vaizdo išauganti metafora. Maironiškosios, neoromantizmo lyrikos tradicija tęsiama eilėraščių rinkiniuose Varpo kėlimas (1978 21984, LSSR valstybinė premija 1979), Po tylinčiom žvaigždėm (1982), čia kalbama apie asmeniškai svarbių akimirkų trumpalaikiškumą, elegiškai atsisveikinama su agrarine kultūra, daug dėmesio skiriama tėvynės istorijai. J. Strielkūno poetinės pasaulėjautos pagrindas – laiko tėkmė ir jo reliatyvumas. Į reiškinius žiūrima praradimų aspektu, pabrėžiama istorijos ir žmogaus likimo iracionalumas. Poetas atgaivino 20 a. vidurio meilės romanso estetiką (likimo ir praeinamybės idėja, meilės ir mirties amžino ryšio tema, deklamacinė intonacija), ryškino šio žanro visumą, romanso žanrą derino su raudų pasaulėjauta.

Jonas Strielkūnas

Nuo eilėraščių rinkinio Lapkričio medis (1985) kūryboje daugėjo įtampos, dramatizmo, ironijos, įsitvirtino paradoksas, netikėti minties ir vaizdo posūkiai, ryškinama gyvenimo didybė ir menkystė. Eilėraščių rinkiniuose Tas kraštas (1989), Tamsūs buvo žiedai, Pirmoji meilės knyga (abu 1990), Trečias brolis (1993), Žirgo maudymas (1995), Tamsos varpai, šviesos varpai, Tik vienąsyk (abu 1998), Einu namo (1999), Praėjęs amžius (2001), Naktiniai sodai (2002), Ligi dvyliktos (2003), Dėkoju Jums (2007) akivaizdi iš rusų klasikinės poezijos ateinanti romantizmo ir simbolizmo – peizažinės ir meilės lyrikos – tradicija. Stiprus gamtos amžinumo ir žmogaus laikinumo motyvas, žmogaus būties esmės ir prasmės klausimas, sunkaus ir vis dėlto gražaus gyvenimo idėja, harmonijos siekis. Eilėraščiai pasižymi griežta konstrukcija, ištobulinta ketureilio poetika. Minties tėkmė juose reiškiama išvardijimu, pakartojimu, pasakojimu, paskutinė staigi emocinė kulminacija pasiekiama paskutinėse dviejose eilutėse – klausimuose. Dar išleista J. Strielkūno eilėraščių rinktinės Rinktinė (1986), Lyrika (2 t. 2009), eilėraščių rinkinys vaikams Iš vieversio žemės (2001). Išvertė F. Tiutčevo, A. Feto, A. Achmatovos ir kitų rašytojų poezijos.

Apdovanojimai

LSSR valstybinė premija 1979, Poezijos pavasario laureatas (1991). Lietuvos nacionalinė premija (1996). Gedimino ordino Riterio kryžius (1999). Jotvingių premija (2001).

R: Žemė buvo šviesi: poezijos rinktinė / sud. A. Šimkus Vilnius 2016. L: I. Slavinskaitė Jono Strielkūno kūryba: poetinės semantikos etiudai Vilnius 1990; V. Daujotytė Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną Vilnius 2008.

3031

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką