jòniniai skỹsčiai, skýstosios drùskos, skysteji elektroltai, druskos (dažniausiai skystos kambario temperatūroje), kurių lydymosi temperatūra mažesnė negu 100 °C. Dauguma joninių skysčių sudaryta iš jonų (katijonų ir anijonų) ir trumpalaikių joninių porų. Bent vienas joninių skysčių jonas turi delokalizuotą krūvį ir vienas jonas, dažniausiai katijonas, yra organinis. Dėl stiprių priešingo krūvio ženklo jonų tarpusavio ryšių joninės medžiagos dažniausiai turi aukštesnę lydymosi temperatūrą negu medžiagos, sudarytos iš neutraliųjų molekulių, kurios susijusios silpnosiomis van der Waalso jėgomis. Žemą joninių skysčių lydymosi temperatūrą lemia daugiaatomiai asimetriški organiniai katijonai, neleidžiantys susidaryti patvariai kristalinei gardelei. Labiausiai ištirti vadinamieji kambario temperatūros joniniai skysčiai, kurių pagrindas – imidazolo ir piridino darinių katijonai, pvz., 1-alkil-3-metilimidazolis, 1-alkilpiridinis, N-metil-N-alkilpirolidinis. Naudojami paprasti, pvz., halogenido, ir sudėtingi, pvz., tetrafluorborato, 4-metilbenzensulfonato, anijonai. Joniniai skysčiai vidutiniškai ir blogai praleidžia elektrą, yra klampūs, turi labai žemą garų slėgį, todėl yra nelakūs, skysti plačiame temperatūrų intervale, nedegūs ir nesprogūs, gerai solvatuoja daugelį medžiagų, termiškai ir elektrochemiškai (iki 6 V) patvarūs, be to, gali veikti kaip rūgštys, bazės arba ligandai.
Joniniai skysčiai naudojami organinėje chemijoje, elektrochemijoje, fizikinėje chemijoje, saulės energetikoje, maisto ir biologinių produktų, vaistų gamyboje, atliekų šalinime, cheminėje elektros energijos šaltinių gamyboje. Intensyviai tiriami, jų naudojimo sritys sparčiai plečiamos.
Pirmąjį kambario temperatūros joninį skystį – etilamonio nitratą (lydymosi temperatūra 12 °C) 1914 susintetino P. Waldenas. Joninių skysčių terminą pirmą kartą 1943 pavartojo Richardas Malingas Barreris (Naujoji Zelandija).