Jonušo Radvilos portretas (aliejus, apie 1654, dailininkas G. D. Schultzas, Baltarusijos dailės muziejus)

Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila (H. Aschenbrennerio litografija pagal W. Gersono piešinį iš J. Bartoszewicziaus Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonai (Hetmani polscy koronni i Wielkiego Księstwa Litewskiego) 7 sąsiuvinis Varšuva 1862)

Radvilà Jonušas 1612 12 02Papilys (į rytus nuo Biržų) 1655 12 12Tykocino pilis (1676 perlaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės, karo ir visuomenės veikėjas. Kristupo Radvilos (1585–1640) ir Onos Kiškaitės sūnus. Iš Radvilų evangelikų reformatų šakos – Biržų ir Dubingių kunigaikščių.

1629–31 studijavo Leipcigo, 1633 – Leideno universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją. Globojo LDK evangelikus reformatus. Tėvui mirus tapo nekatalikų vadovu, kartu liko ir vienu artimiausių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Vladislovo Vazos šalininkų.

1633–45 LDK pakamaris, 1646–52 Lietuvos lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas, nuo 1653 Vilniaus vaivada, nuo 1654 dar ir Lietuvos didysis etmonas. J. Radvilą skirti didžiuoju etmonu naujasis ATR valdovas Jonas Kazimieras (1648–68) neskubėjo, dėl to 1652 J. Radvila per deputatą V. Čičinską pirmasis iš LDK atstovų ir antrą kartą ATR seimų praktikoje Seime panaudojo liberum veto teisę ir nutraukė jo darbą. J. Radvila elgėsi kaip savarankiškas ambicingas politikas ir karvedys, konfliktavo su Jonu Kazimieru. Buvo Habsburgų ir Brandenburgo kurfiursto šalininkas.

Vadovavo LDK kariuomenei per B. Chmelnyckio vadovaujamą ukrainiečių kazokų sukilimą, 1649 ir 1651 juos sumušė prie Lojovo, 1649 išvadavo Turovą, Mozyrių, Bobruiską ir Pinską, 1651 08 04 užėmė Kijevą. LDK kariuomenės per Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karą (1654–67) vadas. Kai Rusijos ir kazokų kariuomenė 1655 08 užėmė Vilnių ir Kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją Lenkiją ir Prūsiją bei priartėjo prie Lietuvos (1655–60 Šiaurės karas), J. Radvila inicijavo ir su pusbroliu B. Radvila, Vilniaus vyskupu J. Tiškevičiumi bei kitais didikais 1655 08 17 prie Kėdainių pasirašė Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo globon pasidavimo aktą. Spalio 20 J. Radvila su LDK didikais ir bajorais su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta LDK unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu (dėl to LDK valstybingumo šalininkai jį laiko didvyriu, o glaudesnės sąjungos su Lenkija šalininkai – išdaviku). Už tai ATR Seimas nusavino J. Radvilos valdas (Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kitas); po jo mirties 1659 grąžintos kitiems Radviloms, pirmiausia B. Radvilai. Bandydamas įveikti ATR ponų opoziciją J. Radvila išvyko į Palenkę, pralaimėjęs Tykocino mūšį (1655) pasitraukė į Tykocino pilį, kur staiga mirė.

Kėdainiuose J. Radvila 1649 pertvarkė keturklasę mokyklą į gimnaziją, 1650 įsteigė Rheto spaustuvę (pasikvietė spaustuvininką Joachimą Jurgį Rhetą, pedagogą J. A. Komenský), popieriaus fabriką. 1653 Kėdainiams suteikė plačias savivaldos teises. Jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius, gydytojas, olandų tapytojas A. van Westerveltas, poetai D. Naborowskis, Zbigniewas Morsztinas ir kiti.

Su pirmąja žmona Kotryna Potockyte J. Radvila turėjo dukterį Oną Mariją (ištekėjo už B. Radvilos). Kotrynai Potockytei 1645 mirus vedė Moldavijos valdovo Vasilės Lupu dukterį Eleną Mariją, kurios garbei Kėdainiuose pastatydino stačiatikių cerkvę.

J. Radvilai pastatyti paminklai: 1931 Biržuose (autorius J. Zikaras) ir 2006 Kėdainiuose (autorius A. Bosas); jo vardu vadinosi Lietuvos kariuomenės Husarų pulkas (1919–40), pavadintas Mokomasis pulkas (2000).

A. Šapoka 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais Vilnius 1990; H. Wisner Jonušas Radvila (1612–1655): Kėdainių šešėlyje Vilnius 2000.

415

2808

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką