J. Rippl‑Rónai. Autoportretas su ruda skrybėle (aliejus, 1897, Vengrijos nacionalinė galerija Budapešte)
Rippl‑Rónai József (Jožefas Rplis‑Rònajus) 1861 05 23Kaposvár 1927 11 27Kaposvár, vengrų tapytojas, grafikas, dizaineris. 1884–86 studijavo Miuncheno dailės akademijoje. 1887–1902 gyveno Paryžiuje (1887 studijavo M. Munkácsy studijoje, 1890 – Juliano akademijoje). Grupuotės Nabis (nuo 1892), Vengrijos impresionistų ir natūralistų rato (nuo 1907), Vengrijos literatūros ir meno tarybos (nuo 1908) narys.
Kūryba
Ankstyvuosiuose kūriniuose vyravo juoda spalva, ryšku polinkis į art nouveau. 1902–07 pradėjo naudoti ryškesnes, net fovistines spalvas, kūriniuose žymu melancholija. Vėliau tapybos stilius panašėjo į puantilistinį, tik J. Rippl‑Rónai naudojo didesnius kvadratėlius, sukurdamas į vitražą panašų vaizdą.
J. Rippl‑Rónai. Paryžiaus interjeras (aliejus, 1910)
J. Rippl‑Rónai nutapė daug portretų (Moteris suknele baltais taškeliais 1889, Močiutė 1894, Mano tėvas ir mano motina 1897, Zorka Bányai juoda suknele 1919), tarp jų – garsių žmonių, menininkų (Pierre’as Bonnard’as 1897, Aristide’as Maillolis 1899); garsėjo siužetinėmis kompozicijomis (Pont‑Aveno Bare 1889, Kalėdos 1903, Gyvenant prisiminimais 1904, Senolis ir moteris, grojanti mandolina 1905, Mano tėvas ir dėdė Piacsekas, geriantys raudoną vyną 1907, Paryžiaus interjeras 1910). Kūrė litografijas (serija Mergelės 1895), nuo 1916 – daugiausia pasteles (Zorka profiliu 1916, Zdenka Ticharich 1921, Lörincas Szabó 1923, Aktorė 1924). Sukūrė vitražų, baldų, indų, stiklo dirbinių, gobelenų (Andrássy rūmų baldai ir valgomojo interjeras, 1896, Ernsto muziejaus vitražas, 1912, abu Budapešte).
Buvo moderniausias to laikotarpio Vengrijos dailininkas ir vienas žymiausių užsienyje (iš pradžių tėvynėje nesuprastas).
2271