Jùdas Iskarijõtas, vienas iš dvylikos apaštalų. Simono sūnus, spėjama, kilęs iš Judėjos (vienintelis iš apaštalų, kiti – iš Galilėjos).
Judas Iskarijotas (dailininko Giotto di Bondone’s freska Judo pabučiavimas, 1304–06, Arenos koplyčia Paduvoje)
Manoma, galėjo būti vienas artimesnių Jėzaus Kristaus mokinių: Judas Iskarijotas buvo apaštalų iždininkas, per Paskutinę vakarienę sėdėjo šalia Jėzaus Kristaus (Jn 13, 21–26), valgė duoną ir gėrė vyną (Lk 22, 14–23; kitose evangelijose tai neminima). Pagal Rytų Bažnyčios tradiciją, Judas Iskarijotas iš dvylikos apaštalų minimas trečias ar šeštas. Spėjama, Judas Iskarijotas išdavė Jėzų Kristų, nes suabejojo, ar jis mesijas, arba iš godumo – aukštieji kunigai už išdavimą pasiūlė jam 30 sidabrinių (Mt 26, 14–16; Mk 14, 10–11; Lk 22, 5), vedė einančius į Alyvų kalną suimti Jėzaus Kristaus; jį nuteisus mirti Judas Iskarijotas gailėjosi ir norėjo pinigus grąžinti. Kunigams atsisakius priimti Judas Iskarijotas juos numetė šventykloje, o pats pasikorė (Mt 27, 3–5). Kunigai, nenorėdami šiais pinigais (juos interpretavo kaip kraujo kainą) suteršti šventyklos iždo, už juos nupirko sklypą (pavadintas kraujo sklypu; Apd 1, 18–19 teigiama, kad sklypą nupirko pats Judas Iskarijotas, o vėliau pasikorė).
Biblinėms ir ankstyvųjų krikščionių autorių nupasakotoms Judo Iskarijoto mirties aplinkybėms greičiausiai darė įtaką ST ir apokrifai apie išdaviko ir nedorėlio likimą. Gnostinėje Judo Iskarijoto evangelijoje koptų kalba pateikiamas mistinis Judo Iskarijoto paveikslas. Ilgainiui Judo Iskarijoto vardas tapo išdaviko sinonimu. Atributas – odinė piniginė. Dailėje dažniausiai vaizduojamas išduodantis Jėzų Kristų, vidurinių amžių ir Renesanso dailėje – stovintis arba klūpantis prieš vyriausiąjį kunigą Kajafą su pinigais arba juos sviedžiantis ant grindų, su ant peties tupinčiu ir šnibždančiu į ausį demonu, dar vaizduojama Judo Iskarijoto mirtis (pasikoręs ant šakos).
565