Judėja

Judja, Judjos karalỹstė, senovės žydų valstybė Palestinos pietinėje dalyje. Gyvavo apie 928–586 prieš Kristų.

Susidarė suirus Izraelio ir Judėjos karalystei. Judėją įkūrė dvi (Judo ir Benjamino) gentys, kurios liko ištikimos Dovydo namams; kitos gentys sukūrė Izraelio karalystę. Sostinė Jeruzalė. Pirmasis karalius – Rehabeamas (valdė apie 928–913; lent.).

Judėja beveik nuolatos kariavo su kitomis žydų gentimis, egiptiečiais, asirais, aramėjais. Karai silpnino šalį. Juozapato (valdė 870 ar 869–848) sūnui Joramui vedus Izraelio karaliaus Achabo dukterį Ataliją karai su šia žydų valstybe laikinai liovėsi. Uzijo laikais (785–733) Judėja sustiprėjo, įgijo žemių prie Raudonosios jūros, Ezekijo laikais (727–698) tapo Asirijos duoklininke. Valdant Jošijui (641 ar 640–609) išsivadavo iš jos priklausomybės, užkariavo dalį buvusių Izraelio žemių. Stiprindamas valstybę, Jošijas apribojo skolinę vergovę, Jeruzalėje įvedė vieno dievo – Jahvės – kultą.

Šalį silpninusių vidaus prieštaravimų reformos nepanaikino. Judėjos karaliai, siekdami atsispirti Babilonijai, siekė palaikyti draugiškus santykius su Egiptu. 597 pr. Kr. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II užėmė Jeruzalę ir dalį jos gyventojų išvarė į Babiloniją. Vietos gyventojų sukilimas nepavyko. 586 ar 587 pr. Kr. Nabuchodonosaras II sugriovė Jeruzalę ir panaikino Judėjos valstybę. Dauguma jos gyventojų buvo išvaryta į nelaisvę (Babilonijos nelaisvė).

1