Jùlijaus kalendõrius, romnų kalendõrius, sẽnojo stliaus kalendõrius, metų skaičiavimo sistema, kurios pagrindas – regimasis metinis Saulės judėjimas. 46 pr. Kr. įvestas Romoje J. Cezario įsakymu, pradėtas naudoti 45 01 01 pr. Kr. Parengė Aleksandrijos astronomas Sozigenas. Vidutinė kalendorinių metų (Julijaus metų) trukmė 365,25 dienos: treji iš eilės metai, vadinami paprastaisiais, turi 365 dienas, ketvirtieji (jų skaičius dalijasi iš 4), vadinami keliamaisiais – 366 dienas. Metai dalijami į 12 mėnesių (nesiejama su Mėnulio fazėmis). Metų pradžia – sausio 1 diena. Mėnesių pavadinimai ir jų dienų skaičius nusistovėjo kiek vėliau, įsigalėjo 7 dienų savaitė. Julijaus kalendorius pamažu plito krikščioniškose šalyse. 325 Nikėjos susirinkime Krikščionių bažnyčia priėmė Julijaus kalendorių. 6 a. metus pradėta skaičiuoti nuo Kristaus gimimo (prieš tai skaičiuota nuo Romos įkūrimo ar valdovų įžengimo į sostą). Julijaus metai 11 min 15 s ilgesni už atogrąžinius (astronominį metų laikų kitimo periodą), todėl bėgant metams kalendorinės datos lėtai slinko metų laikų atžvilgiu. Pvz., po 1000 metų tas poslinkis sudaro 7,8 dienos. Neatitikimą tarp vidutinių kalendorinių ir atogrąžinių metų sumažino Grigaliaus kalendorius, kuris 1582 pakeitė Julijaus kalendorių.
1
2
906