Jungtnės Karalỹstės istòrija, Didžiõsios Britãnijos istòrija
Ankstyvieji raidos laikotarpiai (iki normandų užkariavimų)
Seniausių žmonių gyvenimo pėdsakų aptinkama iš laikotarpio prieš 200 000 metų. Tai buvo paleolito klajokliai, atkeliavę iš žemyno (salos dar nebuvo atsiskyrusios). Apie jų kultūrą ir gyvenseną žinoma mažai. Neolito laikotarpiu (3000 pr. Kr.) salas pasiekė Iberijos pusiasalio gyventojai. Jie buvo gerai organizuoti, vertėsi žemdirbyste. Bronzos amžiaus pradžioje (2000 pr. Kr.) pasirodė nauji ateiviai, kultūra artimi iberams. Gyventojams susimaišius susidarė kultūra, kuri paplito Salisbury lygumose. Čia išlikęs vienas svarbiausių to laikotarpio Stonehenge’o istorijos paminklas.
1000–800 pr. Kr. pradėjo kraustytis keltai (britai, geilai, piktai ir škotai). Jie vertėsi žemdirbyste, amatais, prekyba. Ūkis ir kultūra sparčiausiai plėtojosi dabartinėje Pietvakarių Anglijoje. Keltai asimiliavo vietos gyventojus, primetė jiems savo kalbą ir gentinę visuomenės struktūrą. Religinį gyvenimą, išsilavinimą, teisinius papročius tvarkė gerai organizuota dvasininkų druidų kasta. Pradėjo formuotis administraciniai, prekybos centrai, politinė valdžia. Herodotas 5 a. pr. Kr. pirmasis paminėjo Britaniją rašytiniuose šaltiniuose. 4 a. pr. Kr. salą aplankė graikų pirklys Pitėjas Masalietis ir smulkiai ją aprašė.
Siekdama sutramdyti britus, kurie priimdavo pabėgusius iš žemyno savo gentainius galus, 55–54 pr. Kr. į Britų salas įsiveržė Cezario vadovaujama romėnų kariuomenė. Į miškus pasitraukusių britų romėnai neįveikė ir sugrįžo į Galiją. Apie 90 metų vyko Romos prekybos ir kultūros ekspansija. Keltų diduomenė perėmė romėnų gyvenseną. 30 pr. Kr. vietos monetose atsiranda lotyniškų užrašų, Pegaso ir Kentauro atvaizdų.
Hadriano sienos liekanos
43 prasidėjo romėnų užkariavimai. Neužkariauta liko Škotija. Palei Tyne’o upę, Škotijos pasienyje, 122–128 romėnai pastatė įtvirtinimus – vadinamąją Hadriano sieną, tuo pažymėdami savo užkariavimų ribą. Romėnų viešpatavimo laikotarpiu gyventojų kultūrinė asimiliacija buvo ribota. Britų salose apsigyvendavo daugiausiai legionieriai veteranai, pirklių ir amatininkų atvykdavo mažai. Didesnę kultūrinę ir kalbinę romėnų įtaką patyrė Londonas, kuris romėnų valdymo metais buvo Britanijos provincijos sostinė ir turėjo 20 000 gyventojų.
Per Didįjį tautų kraustymąsi į salas iš žemyno pradėjo veržtis germanų gentys – anglai, saksai ir jutai (anglosaksų užkariavimai). Germanams užėmus Galiją Britanija buvo atkirsta nuo Romos imperijos ir 410–442 romėnų legionai pasitraukė iš salos. Germanų veržimasis į Britaniją truko daugiau kaip 200 metų. Dėl negausių ir prieštaringų duomenų apie šį laikotarpį anglų istorikai 5–6 a. vadina prarastaisiais šimtmečiais. Labiausiai vietos gyventojai ir ateiviai skyrėsi tikėjimu – germanai buvo pagonys, o dauguma keltų jau krikščionys. Keltai buvo nukariaujami ir kolonizuojami, nors pastaraisiais metais archeologai randa vis daugiau ir taikaus sugyvenimo bei kultūrų persipynimo liudijimų.
6 a. pabaigoje susikūrė keliolika mažų germanų valstybėlių, jų karaliais tapo karo vadai. Joms susikūrus prasidėjo Didžiosios Britanijos politinė istorija. 6 a. popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo iniciatyva anglosaksų karalystėse pradėta skleisti krikščionybę. Karalystės vaidijosi ir jungėsi tarpusavyje, kol pagaliau jų liko 7 (vadinamoji heptarchija): Eseksas, Veseksas, Saseksas (sprendžiant iš pavadinimų, manoma, įkurtos saksų), Kentas (jutų), Rytų Anglija, Mersija, Nortumbrija (visos 3 – anglų; žemėlapis). 7 a. pradžioje suaktyvėjo airių vienuolių misijos, per kurias plito keltiškoji krikščionybė; jos sekėjai nebuvo pavaldūs Romos popiežiui. Tik 664 Whitby sinodas pripažino popiežiaus valdžią Britanijos bažnyčioms. Canterbury arkivyskupas Teodoras Tarsietis (669–690) sukūrė centralizuotą vyskupijų sistemą, kuri tapo pavyzdžiu pasaulietinėms valstybėms. Paspartėjo savitų politinių institucijų kūrimasis. Tarpusavio kovos heptarchijoje truko 200 metų, kol vienijimosi centru tapo Vesekso karalystė, o jos karalius Egbertas 802 – pirmuoju visos (trumpai) Anglijos valdovu.
Septynios anglosaksų karalystės (7 a. pabaiga)
8 a. į salą pradėjo veržtis Šiaurės Europos germanai – vikingai, arba normanai. Aktyviausiai puldinėjo danai (787 – pirmasis žinomas antpuolis). Jie užėmė Anglijos rytinę dalį. 9 a. karaliui Alfredui Didžiajam danų skverbimąsi pavyko sulaikyti, tarp Alfredo Didžiojo valdų ir danų 866 buvo nustatyta siena, kuri ėjo palei liniją Londonas–Chesteris. Londonas liko Alfredui. Tolesnei kovai jis suorganizavo pašauktinių kariuomenę, statė įtvirtinimus ir laivus, kurie pajėgė kovoti su vikingų laivais. 10 a. Anglijos valdovai pamažu išstūmė danus ir sukūrė vieningą Anglijos karalystę (jai nepriklausė Airija, Škotija, Vakarų Velsas ir Pietvakarių Anglija). 10 a. pabaigoje danų puldinėjimai atsinaujino. 1016 Anglijos karaliumi tapo Danijos valdovas Knutas Didysis (1016–35). Administracinė ir teisinė sistemos, papročiai ir tradicijos išliko. Knutas vedė Anglijos karaliaus našlę ir tapo itin populiarus. Danų dinastija valdė (su pertrauka) iki 1042. Knuto Didžiojo vaikaičių tarpusavio kovos susilpnino karalystę.
Anglijos karalystė 10–15 amžiuje
Vėlyvasis feodalizmas ir naujieji laikai
1066 Normandijos hercogas Vilhelmas su savo riteriais įsiveržė į Anglijos teritoriją ir Hastingso mūšyje sumušęs Anglijos kariuomenę vainikavosi Anglijos karaliumi Vilhelmu I (istorijoje vadinamas Vilhelmu I Užkariautoju). Per 12 metų jis įtvirtino savo valdžią. Žemės valdos buvo atimamos iš anglų ir atiduodamos normandų ir prancūzų riteriams, buvo kuriamas ištikimų karaliui feodalų sluoksnis, didelė žemės ir miškų dalis paskelbta paties karaliaus nuosavybe. Palyginti su žemynu, įvesta daug griežtesnė vasaliteto sistema, visi feodalai turėjo prisiekti ištikimybę karaliui. Įtvirtintas pilis diduomenė galėjo statytis tik jam leidus. Normandai sudarė naują krašto kultūros klodą. Karalius ir jo didikai kalbėjo prancūziškai. Anglų kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Ilgą laiką tarp visuomenės anglosaksiškosios ir normandiškosios dalių tvyrojo įtampa. Normandai tesudarė 0,5 % visų gyventojų. Tuojau po užkariavimų paplito mišrios vedybos. Pamažu darė įtaką viena kitai ir kalbos. Antroji normandų karta jau kalbėjo abiem kalbomis. Įtampa tarp skirtingų tautų nyko, prasidėjo anglų tautos formavimasis. 12 a. Anglijos istorikai jau interpretavo savo praeitį kaip vientisą ir nenutrūkstamą.
Hastingso mūšis, 1066 (Bayeux gobeleno fragmentas, 11 a. pabaiga)
11–12 a. sandūroje išryškėjo svarbiausi socialiniai ir ekonominiai krašto raidos bruožai. Pagrindinis šaltinis jiems pažinti yra vadinamoji Paskutiniojo teismo knyga (angliškai Domesday Book, 1085), į kurią Vilhelmo I Užkariautojo įsakymu buvo surašyti visi gyventojai ir jų turtas. Anglijoje laisvųjų valstiečių buvo daug daugiau nei žemyne, o feodalų sluoksnis – ne toks uždaras. Normandai nepanaikino anglosaksiškų ir skandinaviškų politinės organizacijos tradicijų (pvz., grafysčių ir visos karalystės susirinkimų). Grafysčių susirinkimuose dalyvaudavo ne tik feodalai, bet ir laisvieji valstiečiai, miestiečių atstovai. Ši tradicija neišnyko ir vėliau. Laisvieji žmonės galėjo bylinėtis ne tik vietiniuose grafysčių, bet ir centriniuose karaliaus (neretai jam dalyvaujant) teismuose. Pamažu nyko teisės sistemų įvairovė; klostėsi angliškoji bendrosios teisės (common law) sistema.
Karaliaus valdžia pamažu, bet nuolat stiprėjo. Henriko I (1100–35) ir Henriko II Plantageneto (1154–89) laikais atsirado finansų institucijų, buvo pertvarkyta kariuomenė. 11–13 a. Anglijos valdovai nukariavo Velsą, 12 a. pradėjo užkariauti Airiją. Henriko II Plantageneto valdymo metais pirmą kartą bandyta karaliaus įtakai pajungti Bažnyčią (1164 Clarendono nutarimai).
Dėl stiprėjančios karaliaus valdžios Jono Bežemio laikais (1199–1216) kilo konfliktas tarp karaliaus ir diduomenės. Pastarąją parėmė miestiečiai. 1215 karalius buvo priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją, kuri apribojo jo teises ir valdžią. 1265 buvo sušauktas luominis parlamentas, iš pradžių veikęs kaip patariamasis organas. Ilgainiui įsivyravo teisė, kad jis skiria mokesčius ir leidžia įstatymus. 14 a. viduryje susiformavo dveji parlamento rūmai: Bendruomenių (sudarė riteriai ir turtingieji miestiečiai) ir Lordų (didikai ir aukštieji dvasininkai). Prancūziškosios kilmės Plantagenetų dinastijos laikais (1154–1399) dėl žemyne likusių paveldėtų ir vedybomis įgytų naujų (pirmiausia Akvitanijos) žemių šalis dažnai kivirčijosi su Prancūzija. Nesutarimai pamažu virto nuolatiniais karais, istoriografijoje nuo 19 a. vadinamais Šimtamečiu karu (1337–1453). Per šį karą Anglija prarado valdas žemyne (išskyrus Calais).
Anglijos karalių skulptūros Yorko katedroje (15 a.; iš kairės: Henrikas III, Edvardas II, Edvardas III, Ričardas II, Henrikas IV, Henrikas V, Henrikas VI)
Anglijoje didėjo didikų savivalė, karališkojoje giminėje sustiprėjo tarpusavio kova. 1455–85 vyko dinastinis dviejų karališkosios giminės šakų Lankasterių ir Jorkų karas (Baltosios ir Raudonosios rožių karai). Per jį buvo fiziškai sunaikinta didžioji dalis feodalinės diduomenės. Gyventojų daugumą šie įvykiai mažai tepalietė. Diduomenės vietą užėmė vidutiniai žemvaldžiai džentriai. Per karą žuvusių didikų žemės atiteko karaliui, miestiečiai tapo stiprios karaliaus valdžios šalininkais. Labai sustiprėjo karaliaus valdžia. 1485 paskutinį karo Boswortho mūšį laimėjo Lankasterių šakos (Raudonosios rožės herbo) atstovas Henrikas Tiudoras. Jis vedė Eduardo IV Jorko dukterį, taip sujungė abi dinastines šakas, vainikavosi Henriku VII (1485–1509) ir pradėjo naują – Tiudorų – dinastiją (1485–1603). Tuo laikotarpiu šalis prarado sąjungininkus žemyne (pirmiausia Burgundiją), todėl veržimąsi į Europą pakeitė jėgų pusiausvyros palaikymo politika (norėta neleisti jokiai Europos valstybei įsigalėti labiau už kitas), kuri truko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Kita ilgalaikė raidos strategija buvo ne sausumos kariuomenės, bet laivyno plėtojimas. Valdant Henrikui VII (1485–1509) ir Henrikui VIII (1509–47) Anglija baigė užkariauti Airiją. 1541 Henrikas VIII uzurpavo Airijos karaliaus titulą ir privertė Airijos feodalus jam prisiekti. Tiudorų valdymo metais karaliaus valdžia buvo stipriausia per visą Anglijos istoriją. Parlamentas tapo klusniu karaliaus įrankiu ir šauktas retai. Svarbesnę reikšmę įgijo karaliaus Slaptoji taryba. Savivaldos reikšmė nesumažėjo, tačiau jos atstovai rėmė naująją dinastiją ir aplenkdami diduomenę aktyviai su ja bendradarbiavo.
Reformacija ir pramonės perversmo pradžia
16 a. padaugėjo aptvėrimų – prasidėjo agrarinė revoliucija, per kurią iki 18 a. vidurio bendruomeninę žemės nuosavybę pakeitė privati. Kūrėsi manufaktūros. Ūkio pokyčiai skatino ir šalies kultūros permainas.
Valdant Henrikui VIII prasidėjo reformacija (dar vadinama Henriko VIII schizma). 1534–36 parlamento aktai įtvirtino Anglijos bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos popiežiaus jurisdikcijos. Supremacijos aktu (1534) karalius buvo paskelbtas Anglijos bažnyčios galva. Susiformavo Anglijos valstybinė bažnyčia – Anglikonų Bažnyčia. Valdant Elžbietai I (1558–1603) pradėjo sparčiai didėti šalies jūrinė galia. Susikūrė monopolinių prekybos bendrovių (Levanto, Maskvos, Ost Indijos). 1588 anglai nugalėjo didžiausią tuo metu pasaulyje Ispanijos laivyną (Nenugalimąją armadą). Prasidėjo aktyvi kolonijinė ekspansija. Karalienė daugiau dėmesio skyrė užsienio politikai, todėl vidaus gyvenime toliau didėjo parlamento, pirmiausia Bendruomenių Rūmų, vaidmuo.
Nenugalimoji armada (16 a. graviūra, dailininkas F. Hogenbergas)
Karolio I teismas Westminsteryje (graviūra, 1754)
Po bevaikės Elžbietos I mirties sostas atiteko jos pusseserės Marijos vyro giminei – Škotijos valdovams Stiuartams. Pirmieji Stiuartai (Jokūbas I ir Karolis I) neturėjo ištikimos kariuomenės ir biurokratų sluoksnio, kurie būtų padėję įtvirtinti jų valdžią. Siekdami finansinės galios jie be parlamento sutikimo apdėjo šalį naujais mokesčiais. Tokiai politikai aktyviai pasipriešino politiniame gyvenime dalyvaujantys visuomenės sluoksniai: diduomenė, teisininkai, pirkliai. Jie rėmėsi puritonų religinėmis idėjomis, nukreiptomis prieš didėjančią Anglikonų bažnyčios galią ir turtus. Permainų šalininkai susitelkė parlamente. Šalyje prasidėjo pilietinis karas, dar vadinamas Anglijos revoliucija. 1649 karalius Karolis I buvo nukirsdintas. Revoliucijos vadu tapo vienas sukilėlių karvedžių O. Cromwellis. Nors revoliucionierių stovykla idėjiškai nebuvo vieninga, permainų šalininkai laimėjo. Anglija buvo paskelbta respublika, bet O. Cromwellis tapo lordu protektoriumi, iš esmės diktatoriumi, jo valdžia paskelbta paveldima.
O. Cromwellio sūnus R. Cromwellis politika nesidomėjo. Emigracijoje gyvenęs sosto įpėdinis Karolis Stiuartas (nuo 1649 nominalus karalius Karolis II) patenkino daugelį parlamento šalininkų reikalavimų (Bredos deklaracija). Iki 1660 revoliucijos ekonominė programa jau buvo visiškai įgyvendinta. Suirutės nuvargintoje visuomenėje stiprėjo monarchijos, kaip gyventojus vienijančios institucijos, idėjos. 1660 į valdžią sugrąžinta Stiuartų dinastija (Karolis II), bet ankstesnė valdovų galia buvo pakirsta. Plėtėsi gyventojų pilietinės teisės. 1679 buvo priimtas įstatymas Habeas Corpus Act – dokumentas, įtvirtinęs asmens nekaltumo prezumpciją. Taip pat 1679 parlamento opozicijai pareikalavus neleisti karūną paveldėti sosto įpėdiniui katalikui Jokūbui (nuo 1685 karalius Jokūbas II) prasidėjo politinė krizė, per kurią susiformavo dvi aristokratinės grupuotės: karaliaus priešininkai vigai ir jo valdžios šalininkai toriai. Šių grupuočių pagrindu pradėjo formuotis politinės partijos. 1688 įvykdytas viršūnių perversmas: Jokūbas II nušalintas, o į sostą pakviesta jo duktė Marija II kartu su vyru Nyderlandų štathalteriu Vilhelmu III Oraniečiu. Šis įvykis (vadinamoji Šlovingoji revoliucija) įtvirtino Anglijoje konstitucinę monarchiją. 1689 Teisių bilis galutinai įtvirtino parlamento viršenybę karaliaus atžvilgiu; 1701 Nuraminimo aktas nustatė, kad karaliumi gali būti tik protestantas. Visas politines teises įgijo tik anglikonai (kiti protestantai turėjo tikybos laisvę). Naująją politinę tvarką pagrindė J. Locke’o filosofija, vieninteliu teisėtu valdžios šaltiniu skelbusi visuomenės sutartį.
1
* vardinami pradedant karaliais, valdžiusiais visą Angliją
17 a. prasidėjo didesnė kolonizacija. 1605–1733 Šiaurės Amerikoje daugiausia išeiviai iš Didžiosios Britanijos salos įkūrė 13 kolonijų. Indijos kolonizaciją vykdė Ost Indijos bendrovė. Po sėkmingų kolonijinių karų su Ispanija, Olandija, Prancūzija (Ispanijos įpėdinystės karas, Austrijos įpėdinystės karas, Septynerių metų karas, 1756–63) Didžioji Britanija tapo stipriausia pasaulyje jūrine kolonijine valstybe (Britanijos imperija) ir tokia išliko iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
18 a. antroje pusėje šalyje prasidėjo pramonės perversmas. Prielaidos jam kilti – agrarinė revoliucija, techninis lygis ir žmogiškasis veiksnys (laisvos darbo jėgos pasiūla) – buvo susiklosčiusios jau anksčiau. Pramonės perversmas prasidėjo medvilnės pramonėje 1784 pritaikius J. Watto garo mašiną (išrasta 1769). Buvo pastatytas pirmasis garinis verpimo fabrikas. Garo varikliai pradėti naudoti metalurgijoje ir audimo pramonėje. Išradimus ir jų pritaikymą skatino ekonomikos mokslo draugijos. Birminghame buvo pastatyta pasaulinės reikšmės mašinų gamykla. Plėtojantis stambiajai pramonei kito ir šalies ekonominė geografija. Iki tol ekonomiškai stipriausia buvo Pietryčių Anglija (centras – Londonas). Per karus su revoliucine Prancūzija šalies šiaurėje sparčiai plėtėsi pramonės centrai, pvz., Mančesteris, Liverpulis. Šalia žemės ūkio sektoriaus atsirado pramoninis ir paslaugų (prekyba, transportas, bankai). Keitėsi eksporto struktūra; didžiąją jo dalį ėmė sudaryti pramonės dirbiniai. Sparčiai daugėjo gyventojų (1700 – 6 mln., 1750 – 6,5 mln., 1801 – 9 mln.). Keitėsi kaimo ir miesto gyventojų santykis (1769 miestuose gyveno 43 %, 19 a. pradžioje jau 66 % gyventojų).
vario liejyklos Kornvalyje (19 a. pabaigos graviūra)
18 a. toliau stiprėjo parlamento galia. Pagal Sosto paveldėjimo aktą (1701) numatyta, kad po Vilhelmo III sostą paveldės ne Jokūbo II sūnus katalikas Jokūbas, bet jo duktė protestantė Ona Stiuart, po jos – tolimas Stiuartų giminaitis iš Hanoverio kunigaikščių. Tuo pačiu aktu nustatyta, kad kiekvieną dokumentą turi kontrasignuoti Slaptosios tarybos narys, pristatęs jo projektą. Taip karaliaus atsakomybė už įstatymų tvirtinimą buvo perkelta karaliaus ministrams. Valdant paskutinei Stiuartų dinastijos karalienei Onai (1702–14) Anglija ir Škotija 1707 susijungė į Didžiosios Britanijos Karalystę. 1714–1901 šalį valdė Hanoverių, kitaip Brunsvikų, dinastija. Stiuartų šalininkų 1715, 1719 ir 1745–46 sukilimai, kuriuos aktyviausiai rėmė škotai, buvo numalšinti. 18 a. antroje pusėje valdžios galia galutinai atiteko parlamentui. Slaptoji taryba tapo pavaldi parlamentui ir pradėjo rinkti savo pirmininką (ministro pirmininko pirmtakas). Tarybą pradėta sudaryti iš rinkimus laimėjusios partijos atstovų, o jos pirmininku tapdavo tos partijos lyderis. Įtvirtinti šias normas labiausiai padėjo vigų lyderis, pirmasis tikras ministras pirmininkas R. Walpole’is (1721–42; Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai išvardyti 2 lentelėje). Jo pastangomis atsirado svarbus parlamentarizmo principas – kolektyvinė ministrų atsakomybė parlamentui.
2
18 a. antroje pusėje vigai ir toriai tapo organizuotomis struktūromis. Buvo įvesta partinė drausmė balsuojant parlamente. 18 a. pirmoje pusėje ilgiausiai valdžiusių vigų finansų politika skatino prekybą, Didžioji Britanija tapo svarbiausia tarptautinės prekybos tarpininke. Nors per Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karą ji neteko turtingų kolonijų Šiaurės Amerikoje, padidėjusi valstybės finansinė galia leido jai sėkmingai varžytis su kitomis Europos valstybėmis dėl pasaulinio viešpatavimo.
Per Prancūzijos revoliucinius ir Napoleono karus (1793–1805 ir 1807–15) atkakliai kovojo su Prancūzija, organizavo ir finansiškai rėmė kelias antiprancūziškas koalicijas. Admirolui H. Nelsonui Trafalgaro mūšyje sutriuškinus Prancūzijos laivyną, Didžioji Britanija išliko vyraujančia jūrine valstybe, be to, panaikino Napoleono I kariuomenės įsiveržimo grėsmę, jos nepalaužė ir Prancūzijos paskelbta Kontinentinė blokada. Po antiprancūziškos koalicijos galutinės pergalės Waterloo mūšyje Didžiosios Britanijos diplomatija daug prisidėjo Vienos kongrese su kitomis didžiosiomis Europos valstybėmis įtvirtinant Europoje naują tarptautinių jėgų balansą; Didžioji Britanija ir Rusija tapo valstybėmis, darančiomis didžiausią poveikį Europos tarptautinei politikai. Per karus su Prancūzija norėta labiau įtraukti Airiją į Didžiosios Britanijos politinę struktūrą, todėl panaikinti Airijos savarankiškumo likučiai. 1801 sudaryta Didžiosios Britanijos–Airijos unija; susikūrė Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystė.
Didžiausios galybės laikai
19 a. buvo Didžiosios Britanijos didžiausios ekonominės ir politinės galybės laikotarpis. Galutinai susiformavo kapitalistinė gamyba. Ekonominiai rodikliai buvo geriausi pasaulyje. Didžiosios Britanijos dalis sudarė 40 % pasaulio eksporto, pramonės produkcijos – 50 %. Svaras sterlingų buvo kitų šalių tarptautinių atsiskaitymų valiuta. Pradėjo kurtis stambios bendrovės, paremtos akcijų sistema (1865 tokių bendrovių buvo 1000). Nuo 19 a. 8 dešimtmečio, stiprėjant Vokietijos ir JAV konkurencijai, Didžiosios Britanijos ekonominis vyravimas ėmė silpnėti, ji pradėjo atsilikti naujų technologijų srityje. 1896 plieno joje buvo išlydoma mažiau nei JAV ir Vokietijoje, 1880–1900 eksportas sumažėjo nuo 105 iki 95 mln. svarų sterlingų. Visuomenė poliarizavosi. Turtingiausieji sudarė 3 % šalies gyventojų ir valdė 40 % viso nacionalinio turto. Darbininkų padėtis buvo bloga. 1833 susikūrė pirmosios profsąjungos. 19 a. 4 dešimtmetyje kilo pirmasis pasaulyje organizuotas darbininkų judėjimas čartizmas.
Dėl ūkio kaitos, gyventojų prieaugio ir jų persiskirstymo (daug miestelių sunyko, išsiplėtė nauji centrai, o rinkimų apygardų ribos liko senos) reikėjo rinkimų sistemos ir kitų politinių reformų. Besivaržančios vigų ir torių (nuo 19 a. 3 dešimtmečio pradžios pasivadinusių konservatoriais) partijos įvykdė liberalių reformų. 1828 suteiktos visos pilietinės teisės protestantams neanglikonams (vadinamiesiems disidentams), 1829 – katalikams. 1832, 1867 ir 1884 buvo išplėsta rinkimų teisė – rinkėjais tapo 4,5 mln. gyventojų vyrų (iš viso buvo 36 mln. gyventojų). 19 a. vidaus politinis gyvenimas pasižymėjo didėjančiu demokratiškumu. 1833 Britanijos imperijoje panaikinta vergovė. Įsitvirtino spaudos, žodžio, susirinkimų laisvė. 1854 į Oksfordo, 1856 į Kembridžo universitetus leista stoti ir neanglikonams. 4 ir 5 dešimtmečių sandūroje kilus ekonominei krizei protekcionizmą po ilgos politinės kovos pakeitė laisvos prekybos politika (grūdų įstatymai). Dėl skirtingų pažiūrų šiuo klausimu į protekcionizmo priešininkus (lyderis R. Peelis) ir šalininkus (lyderis B. Disraelis) skilo Konservatorių partija. Sustiprėjo liberalizmo šalininkai vigai, kurie 19 a. 6 dešimtmetyje pasivadino Liberalų partija (lyderis W. E. Gladstone’as, nuo 1988 Liberalūs demokratai).
Užsienio politikoje Didžioji Britanija ir toliau siekė išlaikyti jėgų pusiausvyrą Europoje, rėmė kai kuriuos nacionalinio išsivadavimo judėjimus (Lotynų Amerikoje, Graikijoje), Italijos susivienijimo siekį, neleido Rusijai įsigalėti Balkanuose – dalyvavo 1853–56 Krymo kare, po 1877–78 Rusijos–Turkijos karo diplomatinėmis priemonėmis (Berlyno kongresas) pasipriešino Rusijos įtakos didėjimui.
19 a. Didžioji Britanija aktyviai plėtė kolonijines valdas. Nuo 1839 buvo kolonizuojama Naujoji Zelandija, 1849 Ost Indijos bendrovė baigė prisijungti Indiją. 1876 karalienė Viktorija buvo paskelbta Indijos imperatore. 19 a. Didžioji Britanija įsigalėjo Indijos vandenyne ir Pietų Azijoje (1819 užėmė Singapūrą, 1839 Adeną, 1842 Honkongą), stengėsi monopolizuoti prekybą su Kinija (Opijaus karai). 8 dešimtmetyje siekė įsigalėti Afrikoje. B. Disraelio vyriausybė 1875 įsigijo Sueco kanalo akcijų, 1878 privertė Turkiją perleisti Didžiajai Britanijai Kiprą. W. Gladstone’o vyriausybės sprendimu Didžioji Britanija 1882 okupavo Egiptą. Afrikos pajungimo iniciatorius buvo De Beers – didžiausios pasaulyje deimantų gavybos bendrovės – vienas įkūrėjų C. J. Rhodesas. 19 a. pabaigoje britai įsitvirtino išilgai viso Afrikos žemyno, nuo Kairo iki Keiptauno. Britanijos kolonijinė imperija tapo didžiausia pasaulyje. Be to, iki 1914 ji išliko ir stipriausia jūrų valstybe. Teritorijos, kurias kolonizavo išeiviai iš Didžiosios Britanijos ir kitų Europos šalių (vadinamosios baltosios kolonijos – Kanada, Australija, Pietų Afrika, Naujoji Zelandija), ilgainiui išsikovojo dominijų statusą.
Kolonijinė ekspansija skatino geografinius ir etnografinius tyrinėjimus. Chemikų ir fizikų (H. Cavendisho, H. Davy, M. Faraday’aus, J. C. Maxwello, E. Rutherfordo, A. Flemingo) darbai suformavo naujas šių mokslų raidos kryptis. Gamtos ir socialiniams mokslams buvo reikšminga 19 a. sukurta Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. 18–19 a. plėtojosi politinė konservatizmo ir ekonominė liberalizmo idėjos (A. Smithas). Kolonijinė ekspansija sumažino domėjimąsi Europos problemomis (vadinamoji Puikiosios izoliacijos politika) ir sustiprino Didžiosios Britanijos ir kitų didžiųjų valstybių (Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos) konkurenciją. Didėjanti Vokietijos ekspansija paskatino sąjungą su Prancūzija ir Rusija. 1904–07 susikūrė Antantė – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga, nukreipta prieš Vokietiją.
1899 buvo padėti pagrindai Leiboristų partijai (1905 ji susikūrė formaliai). Per 1906 rinkimus leiboristai gavo 29 mandatus. Sunkus ir visuomenės dėmesio sulaukęs 1899–1902 Būrų karas šalies viduje paskatino efektyvesnės ekonomikos ir civilizuotesnės socialinės politikos paieškas. 20 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje imta leisti socialinius įstatymus. Buvo pagerintos neturtingų vaikų mokymosi sąlygos (1906 ir 1907 įstatymai dėl nemokamo maisto ir medicininės priežiūros mokyklose), nuo 1908 pradėtos mokėti pensijos vyresniems nei 70 metų žmonėms. 1911 įvestas nedarbo ir sveikatos draudimas. 1903 įkurta Moterų socialinė ir politinė sąjunga pradėjo radikalią (bombų mėtymas, tyčiniai padegimai, viešos savižudybės) kovą dėl moterų ir vyrų lygių teisių. Atkaklią vidaus politinę kovą sustabdė tarptautiniai įvykiai. Vokietijai užpuolus neutralią Belgiją ir Prancūziją Didžioji Britanija 1914 08 04 paskelbė Vokietijai karą (Pirmasis pasaulinis karas). Sausumoje veikusios britų pajėgos, palyginti su kitomis šalimis, nebuvo didelės. Svarbesnės buvo Didžiosios Britanijos karinio laivyno, kuris vykdė Vokietijos jūrinę blokadą, operacijos. Britai kovojo Vokietijos kolonijose, nuo 1915 su Turkija (Dardanelų operacija); 1917–18 užėmė Palestiną, Siriją ir Iraką.
Tarpukaris ir II pasaulinis karas
Po Vokietijos pralaimėjimo britai priešinosi jos susilpninimui, nes manė, kad Prancūzijos įsigalėjimas žemyne neatitinka Didžiosios Britanijos interesų, todėl 1919–20 Paryžiaus taikos konferencijoje rengiant Versalio taikos sutartį bandė riboti Prancūzijos reikalavimus. 1919 Didžioji Britanija tapo Tautų Sąjungos nare ir kartu su Prancūzija iki 1939 buvo jos vadovaujanti jėga. 1919–22 gavo Tautų Sąjungos mandatą valdyti Tanganiką, Palestiną, Iraką, Transjordaniją, dalį Togo ir Kamerūno. Jos kariuomenė dalyvavo nesėkmingoje intervencijoje į Sovietų Rusiją. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo turėtos tarptautinės įtakos Didžioji Britanija nebeatgavo. Šalis buvo skolinga JAV, turėjo pripažinti lygiavertį JAV vaidmenį jūrose. Dominijos, kurios dalyvavo kare ir turėjo savo delegacijas Versalio konferencijoje, įstojo į Tautų Sąjungą ir faktiškai tapo visiškai nepriklausomos valstybės. 1931 aktu (Westminsterio statutas) buvo įkurta Britų Tautų Sandrauga (nuo 1947 Tautų Sandrauga), lygiateisių nepriklausomų valstybių sąjunga, sureguliuoti Didžiosios Britanijos ir dominijų santykiai – karalius formaliai liko kiekvienos šių valstybių galva. Vienos neramiausių teritorijų – Airijos – deputatai 1918 pabaigoje pasitraukė iš Didžiosios Britanijos parlamento ir pasiskelbė laikinąja Airijos vyriausybe. 1919–20 Didžiosios Britanijos vyriausybei nepavyko jėga susigrąžinti 26 atsiskyrusių katalikiškų Airijos pietinių provincijų (6 protestantiškos šiaurės provincijos, didesnioji Alsterio dalis, pripažino Didžiosios Britanijos vyriausybę ir už tai gavo savivaldą). Tarptautinės viešosios nuomonės spaudžiama 1921 12 Didžioji Britanija suteikė Airijai dominijos statusą (nuo 1937 Airijos respublika, Britų Tautų Sandraugos narė; 1948 išstojo ir iš jos). Šiaurės Airija liko Jungtinės Karalystės dalimi. Nors 1919–20 Didžiosios Britanijos ekonomika išgyveno trumpą pakilimą, tačiau vėliau prasidėjo krizė, sumažėjo pramonės gamyba, didėjo nedarbas, užsienio prekybos balansas buvo neigiamas. Augo socialinė įtampa, 1926 įvyko 9 dienų visuotinis streikas. 3 dešimtmečio pabaigoje ūkis buvo plėtojamas laisviau nei daugelyje kitų pramonės šalių, tačiau pasenusiai jo struktūrai modernizuoti reikėjo didesnių kapitalinių įdėjimų, o jų nenorėjo teikti nei vidaus, nei užsienio bankai. 1929 Didžiąją Britaniją palietė pasaulinė ekonominė krizė. 1931 svaras sterlingų buvo atsietas nuo aukso pariteto ir nuvertėjo, bet dėl šios priemonės palengvėjo eksportas. 1932 pradėta protekcionistinė importo politika. 1932 Didžioji Britanija įveikė ekonominę krizę. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios sparčiausiai didėjo automobilių ir chemijos pramonės, moderniausių to laiko pramonės šakų, produkcija. Bedarbių, palyginti su krizės metais, sumažėjo nuo 3 iki 1,5 mln.
Vienas svarbiausių tarpukario politinių įvykių buvo visuotinės rinkimų teisės įtvirtinimas (1918 vyrams, 1928 moterims). Kito partinė sistema: pozicijas prarado Liberalų partija, faktiškai kova dėl valdžios vyko tik tarp konservatorių bei leiboristų. 1922 iširo karo metų koalicija. 1922–24 ir 1924–29 šalį valdė konservatoriai, 1924 ir 1929–31 leiboristai. 1935 grįžę konservatoriai vadovavosi paplitusia anglų ekonomisto J. M. Keyneso teorija dėl valstybės reguliuojamojo vaidmens ekonomikoje. Norėdama garantuoti savo saugumą, išlaikyti įtaką kitoms imperijos šalims, varžytis su JAV finansų ir prekybos srityse Didžioji Britanija siekė taikos Europoje. Svarbiausia užsienio politikos partnere buvo Prancūzija. Vokietijoje plintant revanšistinėms nuotaikoms taikos bet kuria kaina rėmimo politika galiausiai virto nuolaidžiavimu. Didžioji Britanija iš esmės neprieštaravo Vokietijos karinės galios didinimui, pritarė paankstintam Sąjungininkų kariuomenės išvedimui iš Reino srities (1930), nesipriešino 1931 Japonijos įvykdytai Mandžiūrijos okupacijai. Italijai užpuolus Etiopiją apsiribojo nedidelėmis ekonominėmis sankcijomis, o per Ispanijos pilietinį karą 1936–39 laikėsi neutralumo ir nesikišimo politikos. 1938 Didžioji Britanija nesipriešino Austrijos anšliusui, jos ministras pirmininkas A. N. Chamberlainas buvo Miuncheno susitarimo, kuris padėjo A. Hitleriui užgrobti Čekoslovakiją, iniciatorius. Kai Vokietija sulaužė Miuncheno susitarimo sąlygas, Didžioji Britanija užpuolimo atveju suteikė Lenkijai ir Rumunijai pagalbos garantijas.
Vokietijai užpuolus Lenkiją, Didžioji Britanija 1939 09 03 paskelbė Vokietijai karą (Antrasis pasaulinis karas). Karui ji nebuvo reikiamai pasirengusi, todėl jo pradžioje nebuvo aktyvi. 1940 04–06 britų daliniai kovėsi prie Narviko (Norvegija), o Vokietijai užpuolus Prancūziją 1940 05–06 su nuostoliais evakavosi iš Dunkerque’o (Šiaurės Prancūzija; Dunkerque’o operacija). 1940 10 buvo sudaryta koalicinė vyriausybė; ministru pirmininku tapo vienas aktyviausių nuolaidžiavimo politikos kritikų W. L. S. Churchillis. Buvo suformuota nuostata kovoti su nacizmu iki pergalės, šiam tikslui mobilizuota visuomenė, ūkis pajungtas karo poreikiams. Dėl palyginti geros priešlėktuvinės gynybos 1940 Didžioji Britanija atlaikė 3 mėnesius trukusius intensyvius Vokietijos oro antskrydžius (Mūšis už Britaniją). Karo metais šalies ginkluotosios pajėgos padidėjo 4 kartus. 1943 pradėjusi naudoti naujus povandeninių laivų paieškos būdus Didžioji Britanija galėjo sėkmingai kovoti su Vokietijos povandeniniais laivais. Svarbiausi britų kovų rajonai buvo Viduržemio jūra, Šiaurės Rytų Afrika (Egiptas, Libija, Etiopija), karo su Japonija – Pietryčių Azija. Reikšmingiausia britų pergalė per karą – 1942 Šiaurės Afrikoje sumuštas generolo E. J. E. Rommelio korpusas (al Alameino mūšis).
Nuo 1942 Didžiosios Britanijos ir JAV lėktuvai iš Didžiosios Britanijos teritorijos ir užsienio bazių intensyviai bombardavo Vokietijos karinius ir civilinius objektus. W. L. S. Churchillis, gindamas imperijos interesus, buvo vienas aktyviausių Sąjungininkų koalicijos kūrėjų, tačiau siekė, kad po karo SSRS įtaka Europoje būtų kuo mažesnė. 1941 jis ir F. D. Rooseveltas pasirašė Atlanto chartiją, kurioje buvo suformuluoti karo tikslai; W. L. S. Churchillis buvo vienas svarbiausių Kasablankos konferencijos, Kairo konferencijos, Kvebeko konferencijos, Teherano konferencijos, Jaltos konferencijos dalyvių. Atidarius II frontą, Didžiosios Britanijos karinės pajėgos iki karo pabaigos aktyviai dalyvavo sausumos kovos veiksmuose nuo Normandijos iki Pietų Vokietijos, Italijoje, Azijos pietryčiuose – Birmoje.
ministras pirmininkas W. L. S. Churchilis ir karališkoji šeima Buckingemo rūmų balkone pergalės II pasauliniame kare dieną (1945 05 08)
Didžiosios valstybės statuso mažėjimas ir partnerystės su JAV stiprėjimas
Antrajame pasauliniame kare Didžioji Britanija nuostolių – žmonių aukų – patyrė mažiau nei kitos šalys (0,35 mln. žuvusiųjų frontuose ir 90 000 – nuo Vokietijos bombardavimų), tačiau ėmė prarasti didžiosios kolonijinės valstybės statusą. Ji buvo prasiskolinusi JAV, neteko daug nacionalinio turto, prarado beveik visus finansų išteklius užsienyje; teko devalvuoti svarą sterlingų. Kai kurios pramonės šakos, pvz., lėktuvų gamyba, buvo išplėtotos labiau nei reikėjo, tuo tarpu kitoms trūko naujos įrangos. 1945 parlamento rinkimus (pirmąkart po 1935) laimėjo leiboristai. 1945–49 jų vyriausybė (pirmoji parlamentinės daugumos vyriausybė partijos istorijoje) pradėjo didinti valstybinės valdžios įtaką šalies ūkiui, socialiniam gyvenimui, švietimui, imta kurti visuotinės gerovės valstybę. Vyriausybė nacionalizavo 20 % šalies ūkio, įvedė privalomojo socialinio draudimo sistemą, visuotinę ir nemokamą medicininę priežiūrą, įvykdė švietimo reformą ir pradėjo būsto statybos programą. 1947 ekonominė krizė labai apsunkino Didžiosios Britanijos ūkio ir kultūros atkūrimą (pradėta normuoti duona – to nebuvo net per karą). Tolesnės socialinės ir ekonominės reformos vyko remiantis didele JAV parama, teikiama pagal Marshallo planą. Siekdama prekybos pagyvėjimo Didžioji Britanija 1956 paskatino Europos šalių derybas dėl Laisvosios prekybos asociacijos įkūrimo (įkurta 1960).
Po karo įsigalėjus bipoliarinei tarptautinių santykių sistemai (SSRS blokas–Vakarų demokratijos šalys) Didžioji Britanija tapo JAV sąjungininke. Praradusi savo ekonominę, karinę ir politinę galią ji nebepajėgė išlaikyti daugelio kolonijų (nors išlaikė didžiosios valstybės statusą). 1947 dominijų statusą gavo Indija ir Pakistanas, 1948 suteikta nepriklausomybė Birmai ir Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1946–48 pasitraukė iš Transjordanijos (nuo 1950 – Jordanija), Egipto (išskyrus Sueco kanalo teritoriją), Palestinos. Taikus Britanijos imperijos panaikinimas pripažįstamas vienu didžiausių leiboristų vyriausybės tarptautinės politikos laimėjimų.
Didžioji Britanija nebeturėjo pakankamai karinės galios ir liovėsi remti Graikiją ir Turkiją, jos vietą užėmė JAV, kurios pradėjo įgyvendinti Trumano doktriną. Didžioji Britanija aktyviai rėmė JAV užsienio politiką, buvo viena Jungtinių Tautų (JT, 1945), NATO (1949) įkūrėjų, leido amerikiečiams įkurti savo teritorijoje karines bazes, priešinosi komunistinių šalių (pirmiausia SSRS ir Kinijos) įtakos plitimui: parėmė JAV per Korėjos karą (1950–53), prisidėjo kuriant regionines karines gynybos organizacijas (Bagdado paktas, CENTO). 1956 Egiptui nacionalizavus Sueco kanalą, kartu su Prancūzija įvykdė karinę intervenciją į Egiptą, tačiau spaudžiama SSRS, JAV ir savo šalies viešosios nuomonės turėjo pasitraukti – pasaulio mastu tai reiškė, kad Didžioji Britanija prarado didžiausios kolonijinės valstybės statusą. 1957–60 ji pripažino nepriklausomybę daugumai Afrikos kolonijų.
1952 Didžioji Britanija tapo branduoline, 1957 termobranduoline valstybe. Dėl didelių branduolinės energijos tyrinėjimo išlaidų 1962 sutartimi su JAV atsisakė branduolinio savarankiškumo (balistines raketas įrengė amerikiečių karo laivuose). Glaudūs santykiai su JAV ir Tautų Sandrauga pristabdė integraciją į Europos struktūras. 1961 konservatorių vyriausybė, vadovaujama H. Macmillano, pareiškė norą stoti į Europos ekonominę bendriją, tačiau šiam žingsniui pasipriešino Prancūzija.
Ūkio plėtra 7 dešimtmetyje Didžioji Britanija atsiliko nuo kitų didžiųjų valstybių. 1964–69 valdę leiboristai pabandė pagyvinti ūkį, bet susidūrė su profsąjungų opozicija. 1970 į valdžią grįžo konservatoriai. 1973 Didžioji Britanija įstojo į Europos ekonominę bendriją (1975 referendumu gyventojai tam pritarė). Tais pačiais metais šalį palietė pasaulinė energetikos krizė. Didėjantis nedarbas privertė laikinai įvesti 3 darbo dienų savaitę. Vyriausybės bandymai riboti profsąjungų laisvę, pažaboti infliaciją įšaldant darbo užmokestį ir kainas sukėlė protestų ir streikų bangą. Padėtį blogino menkas britų prekių konkurencingumas užsienio rinkose. 1974–79 leiboristų vyriausybei irgi nepavyko įveikti ūkio krizės. 8 dešimtmetyje didėjo infliacija ir nedarbas, nacionalinio produkto prieaugis siekė tik 1 % per metus. 1978–79 šalį paralyžiavo streikai.
kalba naujoji ministrė pirmininkė M. Thatcher (1979 05 01)
1979 rinkimus laimėjo M. Thatcher vadovaujami konservatoriai. Jie pakeitė socialdemokratinėmis idėjomis paremtą valstybės vidaus politiką: denacionalizavo beveik visas leiboristų vyriausybių suvalstybintas įmones, ėmė mažinti profsąjungų galią, apribojo streikų teisę. M. Thatcher iš dalies pavyko realizuoti neoliberalų idėjas. Nors bedarbių 1983 padidėjo iki 13 %, tačiau ilgainiui didelė pramonės dalis buvo pertvarkyta ir modernizuota, padidėjo Didžiosios Britanijos prekių konkurencingumas. M. Thatcher autoritetą sustiprino ir Didžiosios Britanijos pergale pasibaigęs 1982 Falklando konfliktas su Argentina. Visa tai leido tęsti nepopuliarias reformas. Vyriausybė atlaikė 1984–85 angliakasių streiką (tai palaužė angliakasių profsąjungą). Prasidėjo sparti ūkio plėtra (1980–86 infliacija nuo 20 % sumažėjo iki 3 %, nacionalinio produkto didėjimas pasiekė 5 %).
1990 konservatoriai privertė M. Thatcher pasitraukti iš partijos lyderės pareigų dėl smunkančio jos ir partijos populiarumo ir nenoro, kad šalis įsitrauktų į Europos integraciją (Europos Sąjunga, ES). Konservatorių lyderiu tapo J. Majoras. Partijoje jis buvo populiarus dėl sugebėjimo pasiekti sutarimą, bet šalies mastu palankumas konservatoriams sumažėjo. Vis dėlto 1992 jie nedidele persvara laimėjo parlamento rinkimus. Recesija privertė 1992 09 devalvuoti svarą sterlingų. 1992 11 nedidele rinkėjų balsų persvara buvo ratifikuota Maastrichto sutartis, tai sankcionavo Didžiosios Britanijos suartėjimą su ES. Apskritai konservatorių valdžia nesusilaukė didesnės visuomenės paramos. 1997 rinkimus laimėjo leiboristai. Jų ministras pirmininkas T. Blairas pradėjo aktyviau spręsti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų vis dar nesureguliuotą Šiaurės Airijos konfliktą. Vidaus politikoje iškilo naujų Škotijos ir Velso autonomizacijos problemų. Tarptautiniu mastu Didžioji Britanija išlieka artimiausia JAV partnere, viena įtakingesnių pasaulio valstybių (JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė). Po 2001 09 11 teroro aktų Niujorke ir Vašingtone ji daugiausia prisidėjo prie JAV paskelbtos kovos su tarptautiniu terorizmu, kartu su jomis dalyvavo 2003 Irako kare. Santykiuose su Europos Sąjunga Didžioji Britanija dažniausiai laikėsi status quo pozicijos, stabdė daugelį integracijos iniciatyvų. Didžioji Britanija daug prisidėjo prie vieningos rinkos plėtojimo, ekonominio bendradarbiavimo efektyvumo užtikrinimo, tačiau skeptiškai žiūrėjo į federalizmo tendencijas, bendro Europos identiteto kūrimą; neįsivedė bendros Europos valiutos.
1104
Didžioji Britanija nuo 2005
2005 Bendruomenių Rūmų rinkimus vėl laimėjo T. Blairo vedami leiboristai, tačiau jį vis labiau kritikuojant dėl valstybės įsitraukimo į Irako karą 2007 nauju leiboristų ministru pirmininku tapo G. Brownas. Visgi 2008 pabaigoje prasidėjusi pasaulinė ekonomikos recesija sutrukdė G. Browno leiboristams susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Situaciją apsunkino ir 2009 kilęs skandalas dėl neteisingai naudojamų parlamentarų išlaidų, tad 2010 rinkimus laimėjo konservatoriai, kurie kartu su liberalais demokratais sudarė valdančiąją koaliciją, ministru pirmininku tapo D. Cameronas. Naujoji vyriausybė 2010 10 paskelbė didelio masto 5 metų trukmės taupymo planą, kuris turėjo sumažinti valstybės išlaidas, socialinius įsipareigojimus, valstybės tarnautojų skaičių, padidinti mokestį už mokslą universitetuose.
2011 pradžioje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos iniciatyva JT Saugumo Taryba suteikė leidimą karo veiksmams Libijos teritorijoje – jų metu nuverstas Libijos diktatorius M. al Kaddafi. 2012 Londone surengtos vasaros olimpinės žaidynės, o karalienė Elžbieta II šventė 60‑ąsias atėjimo į sostą metines.
2013 08 D. Cameronas patyrė pralaimėjimą parlamente, kai šis atmetė jo pasiūlymą dalyvauti karinėje intervencijoje į Siriją paaiškėjus, kad jos prezidento B. al Assado režimas galėjo panaudoti cheminį ginklą. Pralaimėjimą nemaža dalimi lėmė britų politikų nenoras po pajėgų dislokavimo Irake įsitraukti į dar vieną ilgalaikį konfliktą. 2013–14 Didžiojoje Britanijoje sparčiai augo euroskeptiškų pažiūrų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas. 2014 05 ši partija laimėjo Didžiojoje Britanijoje rengtus Europos Parlamento rinkimus. 2014 09 Škotijos rinkėjai referendume atmetė atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos siūlymą (dalyvavo 85 % rinkėjų, iš jų 55 % balsavo prieš, o 45 % – už). 2014 09 parlamentas pritarė šalies dalyvavimui karinių oro pajėgų kampanijoje prieš Islamo valstybę.
2015 rinkimus vėl laimėjo konservatoriai, tačiau prieš rinkimus D. Cameronas, siekdamas sustabdyti didėjantį Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumą ir patenkinti euroskeptiško konservatorių sparno lūkesčius, paskelbė, kad konservatorių perrinkimo atveju jis sieksiąs iš naujo derėtis dėl Didžiosios Britanijos statuso ES bei paskelbs referendumą dėl valstybės narystės joje.
Pats D. Cameronas rėmė Didžiosios Britanijos narystę ES, tačiau 2016 06 referendume rinkėjai pasisakė už pasitraukimą iš jos. Referendume dalyvavo 72 % rinkėjų, iš jų 52 % balsavo už pasitraukimą, 48 %– prieš. Po šio rezultato D. Cameronas paskelbė atsistatydinantis iš ministro pirmininko pareigų, o naująja vyriausybės vadove, dėl įvairių priežasčių pasitraukus bent keliems kandidatams, tapo vidaus reikalų sekretorė Th. May, kuri taip pat rėmė Didžiosios Britanijos narystę ES. 2017 03 Th. May pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį pradėjo formalų Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES procesą (Brexit), kuris turėtų trukti 2 metus. Siekdama sustiprinti savo derybines pozicijas, ji paprašė pirmalaikių rinkimų,jiems parlamente pritarė ir opozicijoje esantys leiboristai. Prieš rinkimus šalyje surengti 2 teroro išpuoliai, iš kurių pirmasis, nusinešęs 22 žmonių gyvybes, buvo didžiausias nuo 2005. 2017 06 rinkimus vėl laimėjo konservatoriai, tačiau, kitaip nei tikėtasi, jie surinko mažiau balsų nei anksčiau ir prarado parlamento daugumą, todėl, siekdama išsaugoti valdžią, Th. May sudarė susitarimą dėl paramos vyriausybei su 10 vietų laimėjusia Šiaurės Airijos demokratine unionistų partija, kuriai itin svarbu išstojant iš ES užtikrinti griežtą sienos su Airija kontrolę.
2018 03 Salisburio mieste be sąmonės rastas ir, kaip vėliau paaiškėjo, nervus paralyžiuojančia medžiaga Novichok apnuodytas buvęs Rusijos žvalgybos pareigūnas S. Skripalis su dukra. Kilus įtarimams, kad šį pasikėsinimą į S. Skripalio gyvybę galėjo įvykdyti Rusijos pareigūnai, Didžioji Britanija išsiuntė iš šalies 23 po diplomatine priedanga dirbusius žvalgybininkus. 2018 04 Didžioji Britanija kartu su Prancūzija ir JAV surengė oro antskrydžius prieš taikinius Sirijoje, kai paaiškėjo, kad B. al Assado režimas savo šalies teritorijoje panaudojo cheminį ginklą.
Nepritardami Th. May vyriausybės rengiamam pernelyg švelnaus susitarimo su ES planui (pvz., išlaikant galiojančias daugelį esamų prekybos taisyklių) 2018 07 09 atsistatydino už derybas su ES atsakingas Brexit sekretorius (nuo 2016) D. Davisas ir užsienio reikalų ministras B. Johnsonas, 11 15 – dar 4 ministrai, tarp jų – D. Davisą pakeitęs D. Raabas. 2018 11 25 ES vadovai pritarė Didžiosios Britanijos išstojimo iš Bendrijos sutarčiai ir politinei deklaracijai dėl būsimų ES ir Didžiosios Britanijos santykių. Joje numatyta, kad Didžioji Britanija iš ES išstos 2019 03 29, tačiau dar bent iki 2020 12 vyks derybos dėl konkretesnių ES ir Didžiosios Britanijos santykių detalių, o tuo metu britams dar galios ES taisyklės.
Šiam susitarimui dar turi pritarti Bendruomenių Rūmai – jų balsavimas buvo numatytas 2018 12 11, tačiau spėdama, kad parlamentarai susitarimui nepritars, Th. May jį atidėjo. Viena jautriausių susitarimo dalių – sienos tarp britiškos Šiaurės Airijos ir Airijos statuso klausimas. Pastarosios įvedimas būtų nepalankiai sutiktas Šiaurės Airijos respublikonų, tačiau pasienio kontrolės nebuvimas faktiškai reikštų bent dalies Didžiosios Britanijos buvimą ES vieningoje rinkoje, o tai prieštarautų išstojimo planams. Dėl vyriausybės ir parlamento nesutarimų dalis Th. May politikai nepritariančių konservatorių inicijavo balsavimą dėl nepasitikėjimo jos lyderyste, tačiau 2018 12 12 surengtame slaptame balsavime Th. May pavyko išsaugoti partijos, o tuo pačiu ir vyriausybės vadovės poziciją. 2019 01 15 Didžiosios Britanijos parlamentas visiška balsų dauguma atmetė su ES lyderiais suderintą Brexit sutartį, o opozicija inicijavo balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybės vadove; 01 16 parlamentarai balsuodami išreiškė pasitikėjimą Th. May vyriausybe. Tolesnėms vyriausybės deryboms tiek su opozicija, tiek su ES vadovybe žlugus 2019 06 07 Th. May pasitraukė iš Konservatorių partijos lyderio, 07 24 – iš ministro pirmininko pareigų; ją pakeitė vadinamojo kietojo Brexit šalininkas B. Johnsonas. 2019 12 12 parlamento rinkimus įtikinamai laimėjo konservatoriai (364 mandatai iš 650). Po keliolikos vyriausybės narių atsistatydinimo B. Johnsonas 2022 09 pasitraukė iš Konservatorių partijos pirmininko ir ministro pirmininko pareigų, jį pakeitė L. Truss.
215
Jungtinės Karalystės istorija; Anglijos istorija
Jungtinės Karalystės gyventojai
Jungtinės Karalystės konstitucinė santvarka
Jungtinės Karalystės partijos ir profsąjungos
Jungtinės Karalystės ginkluotosios pajėgos
Jungtinės Karalystės santykiai su Lietuva
Jungtinės Karalystės švietimas
Jungtinės Karalystės literatūra
Jungtinės Karalystės architektūra
Jungtinės Karalystės choreografija