Jungtnių Amèrikos Valstjų dail
Dailė iki 18 amžiaus
Šiaurės Amerikos indėnų kultūros paliko savitų odos, tekstilės, keramikos, medžio, kaulo dirbinių (indėnų architektūra ir dailė). Kolonijinio laikotarpio dailėje vyravo portreto žanras. 17 a. įvairaus dydžio primityvios tapymo manieros portretus (Ponia Elizabeth Eggington, apie 1664, Ponia Elizabeth Clarke Freake ir jos duktė Mary, apie 1674) kūrė iš Vakarų Europos atvykę dailininkai; jų pavardės daugiausia nežinomos, išskyrus tapytoją Thomasą Smithą (Kapitonas George’as Curwinas, apie 1675, Ponia Patteshall ir jos vaikas, apie 1679, Autoportretas, apie 1680). 18 a. portretuose ryšku baroko ir rokoko stiliaus bruožai (dailininkai Johnas Smibertas, 1688–1751, Gustavus Hesselius, 1682–1755, Johnas Hesselius, 1728–78). 18 a. antroje pusėje prie portreto žanro suklestėjimo daugiausia prisidėjo vienas žymiausių kolonijinio laikotarpio dailininkų J. S. Copley (Mary ir Elizabeth Royall 1758, Rebeccos Boylston portretas 1767, Autoportretas 1784).
Ponia Elizabeth Clarke Freake ir jos duktė Mary (nežinomas dailininkas, aliejus, apie 1674, Worcesterio dailės muziejus)
Istorinį žanrą plėtojo tapytojas B. Westas (Generolo Wolfe’o mirtis 1770); jo studijoje mokėsi daug žymių Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkų: Ch. W. Peale’as, G. Stuartas, J. Trumbullis, R. Earlas, W. Allstonas ir kiti. Peizažo žanrą vieni pirmųjų plėtojo Alvanas Fisheris (1792–1863) ir Thomasas Doughty (1793–1856). Skulptūra plėtota menkiau; kurti biustai (G. Washingtono biustas, apie 1791, skulptorius Giuseppe Ceracchi, 1751–1801), antkapiniai paminklai, monumentalioji skulptūra (W. Pitto paminklas G. Washingtono parke Charlestone, 1770, skulptorius J. Wilsonas, 1722–1803).
19 amžiaus dailė
J. F. Kensett. Shrewsbury upė (aliejus, 1859, Niujorko istorikų draugija)
19 a. Jungtinių Amerikos Valstijų dailėje, paveiktoje anglų ir prancūzų romantizmo, ypač išpopuliarėjo peizažo žanras, ryšku tautinės tapatybės paieškos; Hudsono upės mokyklos (Hudson River School) tapytojai (T. Doughty, T. Cole’as, Asheris Brownas Durandas, 1796–1886, Fredericas Edwinas Churchas, 1826–1900) tapė romantinius Hudsono upės slėnio ir gretimų apylinkių gamtovaizdžius. Liuminizmo krypties tapytojai (Martinas Johnsonas Heade’as, 1819–1904, Fitzas Henry Lane’as, 1804–65, Johnas Frederickas Kensettas, 1816–72, Jasperis Francis Cropsey, 1823–1900, F. E. Churchas, George’as Calebas Binhamas, 1811–79) vaizdavo debesis, vandens telkinius, kūriniams būdinga kruopštus piešinys, kontrastinga šviesokaita, poetiška, paslaptinga nuotaika.
Buitinio žanro tapyboje idealizuotas Jungtinių Amerikos Valstijų gyvenimas (Williamas Sidney Mountas, 1807–68, G. C. Binhamas). Skulptūroje vyravo neoklasicizmas (H. Greenough, H. Powersas). 19 a. antroje pusėje dauguma Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkų vyko studijuoti į Europą ir ten perėmė prerafaelitų (Williamas Michaelas Harnettas, 1848–92, Johnas Frederickas Peto, 1854–1907, Johnas Haberle’is, 1856–1933), realizmo (T. Eakinsas, Johnas George’as Brownas, 1831–1913, W. Homeris, Thomasas Pollockas Anshutzas, 1851–1912, Charlesas Fredericas Ulrichas, 1858–1908), impresionizmo (M. Cassat, J. Whistleris, J. S. Sargentas), simbolizmo (G. Innessas, A. P. Ryderis) stilistiką ir tematiką. Skulptūroje ryšku neoklasicizmas (W. H. Rinehartas), natūralizmas (W. Rimmeris).
E. A. Abbey iliustracija žurnalui Harper’s Monthly (tušas, 1884)
Liudviko IX paminklas Šv. Liudviko apoteozė Saint Louise (1903, skulptorius C. H. Niehausas)
20 amžiaus pirmos pusės dailė
1908 susibūrė pirmoji Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkų grupuotė The Eight (A. B. Daviesas, W. J. Glackensas, R. Henri, Ernestas Lawsonas, 1873–1939, George’as Luksas, 1866–1933, Maurice’as Prendergastas, 1859–1924, Everettas Shinnas, 1876–1953, J. Sloanas); grupuotės narių kūryboje vyravo didmiesčio skurdūs vaizdai, ryšku posūkis nuo akademistinių raiškos priemonių prie modernios formos kūrinių.
Jungtinių Amerikos Valstijų dailės raidai didelę reikšmę turėjo 1913 Niujorke surengta paroda Armory Show, kuria siekta Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenę supažindinti su Europos ir Amerikos modernistine tapyba. Prie europietiškojo modernizmo sklaidos šalyje daug prisidėjo fotografo, rašytojo, leidėjo ir pirklio A. Stieglitzo įkurta galerija 291 (veikė 1905–17), kurioje buvo rengiamos postimpresionistų, fovistų, futuristų ir kitų modernizmo dailės krypčių atstovų parodos. Pradėta kurti abstrakčioji dailė (A. G. Dove’as). 20 a. 2 dešimtmetyje Paryžiuje gyvenę Jungtinių Amerikos Valstijų tapytojai M. Russellas ir Stantonas MacDonaldas‑Wrightas (1890–1973) plėtojo sinchromizmo kryptį; jų kūriniams būdinga abstrakčios geometrizuotos formos, intensyvios spalvos. 1920 M. Duchamp’as, Katherine Sophie Dreier (1877–1952) ir Man Ray įkūrė draugiją Société Anonyme, kuri propagavo tarptautinį dadaizmo judėjimą.
M. Prendergast. Promenada (aliejus, 1913, Whitney Amerikos meno muziejus Niujorke)
Po I pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklostė vietinė kubizmo atmaina precisionizmas, dar vadinamas kubistiniu realizmu; precisionistai (Ralstonas Crawfordas, 1906–78, Ch. Demuthas, G. O’Keeffe, Charlesʼas Sheeleris, 1883–1965), pasitelkdami kubistinę kompoziciją ir techninę futurizmo estetiką, vaizdavo Jungtinių Amerikos Valstijų pramoninį kraštovaizdį – dangoraižius, gamyklas ir kita. Didžioji depresija ir fašizmo atsiradimas nulėmė didėjantį atotrūkį nuo Europos modernistinės dailės, skatino Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkų tautinę savimonę. 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų tapytojai vienijosi į Federalinio meno projekto (The Federal Art Project) remiamą judėjimą Amerikos vaizdų tapyba (American Scene Painting), kuris priešinosi Paryžiaus mokyklos įtakai ir tęsė vietinio realizmo tradiciją: rėmėsi tradicinėmis raiškos priemonėmis, kėlė socialines problemas, siekė pavaizduoti amerikietiškąjį gyvenimo būdą (Amerikietiškoji gotika 1930, Grantas Woodas, 1891–1942). Amerikos vaizdų tapybos judėjimas suformavo dvi kryptis: regionalizmą (T. H. Bentonas, Johnas Steuartas Curry, 1897–1946, G. Woodas), perteikiantį nedidelių Jungtinių Amerikos Valstijų miestelių ir fermų gyvenimą, ir urbanistinį realizmą, kurio atstovai (Isabel Bishop, 1902–88, Reginaldas Marshas, 1898–1954, Mosesas Soyeris, 1899–1974, ir Raphaelis Soyeris, 1899–1987) kūrė didmiesčių vaizdus. Kaip priešprieša vyraujančioms realistinėms kryptims 1936 Niujorke susikūrė dailininkų ir skulptorių draugija Amerikos abstrakčiosios dailės kūrėjai (American Abstract Artists – AAA), kuri rengė parodas, paskaitas, leido abstrakčiajai dailei skirtus leidinius. 20 a. 5 dešimtmetyje susiklostė dailės kryptis abstraktusis ekspresionizmas (A. Gorky, A. Gottliebas, M. Rothko) ir jos atmaina veiksmo tapyba (J. Pollockas, W. De Kooningas); joms būdinga spontaniška raiška.
20 amžiaus antros pusės dailė
20 a. 6 dešimtmetyje neodadaizmo krypties atstovai (J. Johnsas, R. Rauschenbergas) kūryboje naudojo tapybos ir asambliažo priemones. Pradėti kurti hepeningai, environmentai (J. Dine’as, A. Kaprow, E. Kienholzas). 6 dešimtmečio pabaigoje išryškėjo potapybinės abstrakcijos kryptis, kurios atstovai vengė tiesioginės psichinės saviraiškos, siekė objektyvizuoti kūrybos procesą. Potapybinei abstrakcijai priskiriama spalvos lauko tapyba (H. Frankenthaler, M. Louisas, J. Olitski) ir griežtosios formos tapyba (Hard-Edge Painting; E. Kelly, Alas Heldas, 1928–2005, K. Nolandas). Susiklostė poparto kryptis (J. Dine’as, R. Indiana, R. Lichtensteinas, C. Oldenburgas, J. Rosenquistas, A. Warholas).
A. Calderio skulptūra La Grande Vitesse Vandenburgo aikštėje Grand Rapidse (Mičigano valstija; dažytos plieno plokštės, 1969; © LATGA / ARS, 2020)
7 dešimtmetyje priešinantis abstrakčiojo ekspresionizmo principams susiklostė minimalizmo kryptis (C. Andre, S. Le Wittas, D. Juddas, R. Morrisas, F. Stella), kurios atstovai, kurdami elementarių geometrinių formų objektus, siekė grynos meninės formos, vengė emocinio turinio, individualaus kūrybinio braižo. 1965 Niujorke buvo surengta pirmoji oparto paroda Jautrioji akis (Responsive Eye); joje su kitų šalių dailininkais savo kūrinius eksponavo amerikiečiai R. Anuszkiewiczius ir L. Poonsas. Nuo 7 dešimtmečio vidurio plėtota fotorealizmo kryptis (tapytojai Chuckas Close’as, 1940–2021, Robertas Cottinghamas, g. 1935, Robertas Bechtle’is, g. 1932, skulptoriai J. L. De Andrea, D. Hansonas). 20 a. 7 dešimtmečio Jungtinių Amerikos Valstijų dailėje susiklostė daug netradicinės dailės reiškinių, siekta išryškinti nematerialiąją meno prigimtį, priešintasi kūrinio, kaip parduodamo daikto, sampratai. 1962 Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių menininkas J. Mačiūnas įkūrė Fluxus grupę, kurios nariai (George’as Brechtas, 1926–2008, Robertas Filliou, 1926–87, Dickas Higginsas, 1938–98, Alison Knowles, g. 1933, Yoko Ono, g. 1933, N. J. Paikas, D. Spoerri, Benas, W. Vostellis, Robertas Wattsas, 1923–88, Emmettas Williamsas, 1925–2007, La Monte Youngas, g. 1935) kūrybiniame procese daug reikšmės teikė atsitiktinumui, humorui, žiūrovo dalyvavimui, siekė glaudesnio meno ir gyvenimo tarpusavio ryšio.
Plėtota konceptualusis menas (J. Kosuthas, S. Le Wittas), proceso menas (R. Morrisas, R. Serra), žemės menas (M. Heizeris, R. Morrisas, D. Oppenheimas, R. Smithsonas), kūno menas (V. Acconci, B. Naumanas), instaliacija (R. Irwinas, J. Kosuthas, B. Naumanas). 1966 Niujorke inžinierius Billy Klüveris (1927–2004) ir dailininkas R. Rauschenbergas įkūrė organizaciją Experiments in Art and Technology (EAT); joje susitelkę inžinieriai ir menininkai kūrė bendrus meno projektus. Plėtotas videomenas (V. Acconci, B. Naumanas, N. J. Paikas).
8 dešimtmetyje kaip priešprieša minimalizmo ir konceptualiojo meno racionalumui, šaltumui susiklostė neoekspresionistinės kryptys Naujojo vaizdo tapyba (New Image Painting; Jennifer Bartlett, g. 1941, E. Fischlis, Elizabeth Murray, 1940–2007, S. Rothenberg) ir „blogoji“ tapyba („Bad“ Painting; Robertas Longo, g. 1953, D. Salle’is, Julianas Schnabelis, g. 1951, M. Morley), grįžtama prie tradicinių tapybos, skulptūros medžiagų ir temų, kūriniams būdinga apčiuopiama, jutimiška forma, emocinė ekspresija. 9 dešimtmetyje susiklostė neopoparto kryptis, kurios atstovai (Ashley Bickertonas, g. 1959, J. Koonsas, A. McCollumas, Haimas Steinbachas, g. 1944) kūryboje naudojo poparto, minimalizmo ir konceptualiojo meno metodus ir priemones.
L: M. W. Brown American Painting from the Armory Show to the Depression Princeton 1955; S. Hunter American Art of the Twentieth Century New York 1972; M. Baigell The American Scene: American Painting of the 1930s New York and Washington 1974; D. Ashton American Art Since 1945 New York and London 1982; H. Wooden American Art of the Great Depression Kansas 1985.
2635
Lietuviai
Po II pasaulinio karo atvykę dailininkai daugiausia apsistojo Čikagoje, Niujorke. Čikagoje būrėsi lietuvių dailininkų įvairios organizacijos, kurios ėmė rūpintis parodų rengimu (6–7 dešimtmetyje Amerikos lietuvių dailininkų sąjunga, 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje – grupuotė Dailė, 8–9 dešimtmetyje – Lietuvių moterų dailininkių draugija). Čikagoje svarbiu kultūros centru tapo Čiurlionio dailės galerija, kuri rengė parodas, kaupė lietuvių dailininkų kūrinių kolekciją. Niujorke 1953 surengta pirmoji Niujorko lietuvių dailininkų paroda, nuo 1970 čia rengiamos kasmetinės grupinės parodos Nepriklausomybės dienai (Vasario 16) paminėti.
Lietuvių išeivijos dailėje ilgą laiką vyravo peizažo ir portreto žanrai, mažiau sukurta figūrinių kompozicijų. Impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo bruožų yra A. Varno, Č. Janušo, P. Kiaulėno, B. Murino, V. Vizgirdos, A. Galdiko, V. Petravičiaus, P. Augiaus, siurrealizmo – Z. Sodeikienės (g. 1934) kūryboje. Nuo 6 dešimtmečio didžiausią poveikį išeivijos dailininkams darė abstraktusis ekspresionizmas (A. Galdikas, P. Lapė, R. Viesulas, A. Kurauskas, K. Zapkus). Lakštinę grafiką (spalvotą) kūrė T. Valius, V. Petravičius, V. Ratas‑Rataiskis, V. Kasiulis, A. Dargis, R. Viesulas, G. Žumbakienė, M. B. Stankūnienė. 6–7 dešimtmetyje sakralinių ir visuomeninių pastatų, privačių namų interjerams ir eksterjerams sukurta skulptūrų, mozaikų, vitražų (J. Bakis, A. Elskus, V. K. Jonynas, A. Kašubienė, V. Kašuba, E. Marčiulionienė, A. Marčiulionis, R. Mozoliauskas, A. Valeška, K. Varnelis). 7 dešimtmetyje kaip priešprieša abstrakčiajam ekspresionizmui susiklostė minimalizmo, poparto, oparto kryptys (apraiškų yra K. Varnelio, K. Žoromskio kūryboje). Ilgainiui nyko dailininkų pasiskirstymas pagal dailės šakas, dailės žanrų ribos – ir tapybą, ir grafiką kūrė A. Dargis, P. Gailius, V. Kasiulis, J. K. Račkus, H. Šalkauskas, E. Kubbos, V. O. Virkau, pradėta naudoti netradicines medžiagas (A. Kašubienės vadinamosios audinių struktūros). 9 dešimtmečio lietuvių dailininkų tapyboje ryšku skirtingų technikų ir stilistikų deriniai, citatų gausa (V. Sakalas, g. 1951, K. Kizevičius, J. Valiūnas, J. Karuža, A. Eiva, R. T. Visgirda).
2271
Jungtinių Amerikos Valstijų kultūra
Jungtinių Amerikos Valstijų gamta
Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai
Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka
Jungtinių Amerikos Valstijų partijos ir profsąjungos
Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotosios pajėgos
Jungtinių Amerikos Valstijų ūkis
Jungtinių Amerikos Valstijų istorija
Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Lietuva
Jungtinių Amerikos Valstijų švietimas
Jungtinių Amerikos Valstijų literatūra
Jungtinių Amerikos Valstijų architektūra
Jungtinių Amerikos Valstijų muzika
Jungtinių Amerikos valstijų choreografija
Jungtinių Amerikos Valstijų teatras
Jungtinių Amerikos Valstijų kinas