Jungtnių Amèrikos Valstjų istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teritorijoje iki europiečių kolonizacijos gyveno indėnai, kurių protėviai, manoma, prieš 27–15 tūkst. metų per sausumos ruožą (dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje) atsikėlė iš Šiaurės Rytų Azijos. Palei Arktį gyvenę eskimai (atsikėlė ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų) vertėsi medžiokle, žvejyba, kai kur – ir maisto rinkimu. Gentinėmis bendruomenėmis gyvenę indėnai buvo skirtingo civilizacijos lygio: gyvenę šiaurės vakarų pakrantėse (tlinkitai, haidai) vertėsi žvejyba ir jūrų medžiokle, pietvakariuose (pueblai, pimai) ir rytų pakrantėse (irokėzai, algonkinai, muskogai) – ir žemdirbyste. Kai kurie (dakotai, irokėzai ir kiti) buvo sudarę karines gentines sąjungas. 16 a. dabartinėje JAV teritorijoje, manoma, gyveno apie 1 mln. indėnų (1870 – jau tik apie 300 000).
Taos Pueblo indėnų gyvenvietė (Naujoji Meksika) – pasaulio paveldo vertybė
Casa Grande – indėnų hohokamų gyvenvietės griuvėsiai (Arizona)
Kolonijiniai laikai
Europiečių kolonizacija prasidėjo K. Kolumbui 1492 atradus Ameriką, bet dalis dabartinių JAV rytų pakrantės – Naujoji Anglija – buvo lankoma vikingų jau apie 1000. Pirmiausia 1565 Floridoje įsikūrė ispanai. Anglų kolonizacija prasidėjo 1587, pirmoji nuolatinė Anglijos kolonistų gyvenvietė – Jamestownas dabartinėje Virdžinijos valstijoje – įsikūrė 1607.
„Mayflower“ Plymoutho įlankoje (aliejus, 1882, dailininkas W. Halsallas, Piligrimų muziejus Plymouthe)
Angliškąją kolonizaciją, palyginti su ispanų ir portugalų kolonizacija Lotynų Amerikoje, vykdė ne valdžios atstovai, bet privatūs asmenys. Į naująjį žemyną keltasi pirmiausia dėl ekonominių ir religinių motyvų. 1620 Mayflower laivu į Ameriką atvyko puritonai, kurie davė pradžią Masačusetso kolonijai, o vėliau Konektikutui. Anglijos katalikai 1634 įkūrė Merilandą, kvakeriai 1682 – Pensilvaniją. Be išeivių iš Anglijos, 17 a. pradžioje Šiaurės Amerikoje kūrėsi olandai, 1614 Manhattano saloje jie įsteigė gyvenvietę, 1626 pavadinta Naujuoju Amsterdamu. 1664 jis atiteko anglams ir buvo pervadintas Niujorku. Vidurio Paatlantės kolonijose 17 a. gyventa ir vokiečių, šiek tiek prancūzų hugenotų. Čia savo koloniją įkūrė švedai.
1690 kolonijose gyveno 0,25 mln., 1775 – 2,5 mln. žmonių (kas 25 m. jų padvigubėdavo). 1619 iš Afrikos į Virdžinijos plantacijas buvo atvežti pirmieji vergai. 13 kolonijų, kurios vėliau tapo Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, buvo (geografiškai iš šiaurės į pietus): Naujasis Hampšyras, Masačusetsas, Rod Ailandas, Konektikutas, Niujorkas, Pensilvanija, Naujasis Džersis, Delaveras, Merilandas, Virdžinija, Šiaurės ir Pietų Karolina, Džordžija.
indėnų komančų stovykla (graviūra, 1860, dailininkas Duveaux, savaitraščio Le Tour du Monde iliustracija)
Iš pradžių visos kolonijos kūrėsi kaip ekonomiškai savarankiškos gyvenvietės (visos turėjo išėjimą į jūrą), bet greitai pagal ūkio raidos pobūdį pradėjo grupuotis į savitas geografines sekcijas: pietuose, kur šiltas klimatas ir derlinga žemė, klostėsi agrarinė visuomenė. Vidurio Paatlantės kolonijose – Pensilvanijoje, Naujajame Džersyje, Delavere ir Niujorke – buvo galima verstis ir žemdirbyste, ir prekyba; jų pakrančių įlankose įsikūrė Niujorkas, Filadelfija, kiti uostai. Šiaurės rytuose, Naujojoje Anglijoje, kur klimatas žemdirbystei ne toks palankus, buvo verčiamasi prekyba, žvejyba, pradėjo kurtis manufaktūros. Administraciniu ir priklausomybės požiūriu kolonijos buvo 3 tipų: karališkosios, bendrovių ir asmeninės. Kolonijos tvarkėsi savivaldos principu ir turėjo savo teismų sistemą. Kolonistų renkamos asamblėjos kontroliavo ir finansus – be jų sutikimo nebuvo galima rinkti mokesčių ir naudoti surinktų lėšų. Didžiosios Britanijos skiriami gubernatoriai faktiškai buvo priklausomi nuo savivaldos institucijų.
Anksti pradėjo plėtotis švietimas ir kultūra. 1636 Masačusetse įkurtas Harvardo koledžas (dabartinis Harvardo universitetas Kembridže). 1647 Masačusetso užutėkio kolonijose įvestas privalomas pradinis mokymas. 1701 įkurtas Yale’io koledžas New Havene (dabartinis Yale’io universitetas), 1746 – Naujojo Džersio koledžas (dabartinis Princetono universitetas), 1754 – Karaliaus koledžas Niujorke (dabartinis Kolumbijos universitetas). Kultūros ir švietimo plėtote ypač išsiskyrė Pensilvanija: Filadelfija tapo švietimo centru, 1731 čia buvo įsteigta viešoji biblioteka, 1751 įkurta Filadelfijos akademija, vėliau perorganizuota į Pensilvanijos universitetą. 1704 Bostone pradėjo eiti pirmasis kolonijose periodinis laikraštis.
Kolonijų teritorija plėtėsi – trūkstant laisvų žemių pakrantėje buvo keliamasi į vakarus ir užimamos indėnų žemės. Iki 17 a. 4 dešimtmečio persikėlėlių gyvenvietės pasiekė Potomaco intaką Shenandoah. 18 a. viduryje Didžiosios Britanijos kolonijoms iškilo Prancūzijos grėsmė. Iki 1754 prancūzai įsitvirtino Misisipės upės baseine. Didžiulėje teritorijoje nuo Kvebeko Kanadoje iki Naujojo Orleano jie pastatė fortų ir įkūrė prekybos faktorijų. Didžiosios Britanijos kolonijų gyventojams, priverstiems tenkintis teritorijomis nuo Atlanto iki Apalačų kalnų, trukdyta keltis į vakarus. Kilo Didžiosios Britanijos kolonistų susidūrimų su prancūzų kareiviais. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos varžybas dėl Šiaurės Amerikos (1689–97, 1702–13, 1744–48 karai) baigė Septynerių metų karas (1756–63), kurį laimėjusiai Didžiajai Britanijai atiteko Prancūzijos valdos Kanadoje ir Rytų Luiziana (JAV istoriografijoje šio karo veiksmai vadinami Prancūzų ir indėnų karu).
Prancūzijos pavojaus pašalinimas sustiprino Didžiosios Britanijos kolonijų padėtį. Antra vertus, nugalėjusi Prancūziją Didžioji Britanija ėmėsi efektyviau administruoti savo kolonijines valdas. Pirmiausia pabandyta apriboti visų 13 kolonijų ekspansiją; siekiant išvengti konfliktų su indėnais pradėta varžyti kolonistų kėlimąsi į vakarus. Buvo priimta įstatymų, ribojančių kolonijų finansinę ir administracinę laisvę. Cukraus aktu (1764) uždėti dideli muitai įvežamoms į kolonijas prekėms, Pinigų aktu (1764) uždrausta naudoti atsiskaitymams kolonijose spausdinamas pinigines asignacijas. 1765 aktu kolonistai buvo įpareigoti apgyvendinti ir išlaikyti karaliaus kariuomenę. Didelį nepasitenkinimą sukėlė Žyminio mokesčio aktas (1765), kuriuo buvo apmokestinti visi spaudiniai – laikraščiai, skelbimai, teisės dokumentai. Bandymai griežčiau reguliuoti kolonijų gyvenimą sukėlė didelį pasipriešinimą. Pradėta boikotuoti iš Didžiosios Britanijos įvežamas prekes. Ėmė kurtis slaptos organizacijos. 1765 10 Niujorke susirinkę 9 kolonijų atstovai nusprendė mokėti tik tuos mokesčius, kurie buvo ar bus įvesti kolonijų savivaldos institucijoms pritarus. Kolonistai nelaikė Didžiosios Britanijos parlamento, kuriame nebuvo atstovaujami, aktų teisėtais. Priešinimasis privertė Didžiąją Britaniją padaryti kai kurių nuolaidų, bet 1767 buvo sustiprinta muitų kontrolė ir įvesti mokesčiai vežamam į kolonijas popieriui, švinui, dažams, stiklui ir arbatai. Įtarus, kad šie nurodymai nevykdomi, leista ieškant kontrabandos daryti kratas.
Vėl kilęs nepasitenkinimas prasiveržė kruvinais susidūrimais su Didžiosios Britanijos kariuomene (1770 Bostono skerdynės). Kolonijose formavosi patriotinis judėjimas, kurio lyderiai ėmė kelti Šiaurės Amerikos kolonijų nepriklausomybės idėjas. Kūrėsi revoliucinės organizacijos – Laisvės sūnūs, Korespondentų komitetai. Klostėsi amerikiečių nacija. 1773 Ost Indijos bendrovei buvo suteikta monopolinė teisė prekiauti kolonijose arbata. Tai sukėlė naują protestų bangą (Bostono arbatėlės maištas). Atsakydama Didžiosios Britanijos valdžia uždarė Bostono uostą. 1774 09 05 Filadelfijoje susirinko visų kolonijų atstovų I kontinentinis kongresas (Kontinentinis kongresas). Jis nutarė, kad Didžiosios Britanijos įstatymai neatitinka teisės, paskelbė jai ekonomines sankcijas ir pradėjo telkti ginkluotus kolonistų dalinius.
Bostono skerdynės (18 a.pabaiga, dailininko P. Revere’o raižinys)
Nepriklausomybės deklaracija (aliejus, 1786–97, dailininkas J. Trumbullis, Kapitolijus Vašingtone)
Nepriklausomybės karas ir JAV sukūrimas
Didžiajai Britanijai užėmus bekompromisę poziciją prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas (1775–83). Jis vyko permainingai, bet baigėsi kolonistų pergale. Oficialiai santykiai su Didžiąja Britanija buvo nutraukti 1776 07 04, kai Kongresas paskelbė Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaraciją. 1783 Paryžiaus taikos sutartimi Didžioji Britanija pripažino JAV. Dar vykstant karo veiksmams kolonistų lyderiai pradėjo svarstyti tolesnės kolonijų organizacijos ir santvarkos klausimus. Nugalėjo federalistai, kurie siekė glaudesnės kolonijų sąjungos ir stiprios centrinės valdžios. Šios idėjos šalininkas buvo ir kolonistų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas G. Washingtonas.
1787 priimta konstitucija įsigaliojo 1789; 1791 priimta 10 pirmųjų jos pataisų (Teisių bilis). Konstitucijos pagrindiniai principai: atstovaujamoji demokratija, konstitucionalizmas, federalizmas, valdžios šakų atribojimas ir jų tarpusavio kontrolė. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo patikėta 2 rūmų parlamentui – Kongresui (sudaro Atstovų Rūmai ir Senatas). Valstybės ir vykdomosios valdžios galva tapo prezidentas, renkamas 4 metams. Pirmuoju JAV prezidentu buvo išrinktas G. Washingtonas. Teismų sistema ir jos vyriausioji institucija Aukščiausiasis Teismas tapo nepriklausomi nuo Kongreso ir prezidento. Pradėjo formuotis dvipartinė sistema (federalistai ir antifederalistai, arba vadinamieji demokratai ir respublikonai; galutinai ši sistema susiklostė 19 a., kai susikūrė Demokratų partija, įkurta 1828, ir Respublikonų partija, įkurta 1854).
Nuo 18 amžiaus pabaigos iki 1861–1865 pilietinio karo
Daugėjo gyventojų (1790–1812 – nuo 4 mln. iki 8 milijonų). Plėtėsi šalies teritorija. Luiziana buvo nupirkta iš Prancūzijos (1803), Florida – iš Ispanijos (1819). Per nerezultatyvų 1812–14 Didžiosios Britanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karą JAV siekė ne tik įtvirtinti nepriklausomybę, bet ir prisijungti Kanadą. Nuolatos plėstasi į vakarus – remtasi vainamąja paskelbtosios lemties ideologija (Manifest Destiny; pagal ją, amerikiečių istorinė misija – ekspansija Amerikos žemyne). 1845 aneksuotas Teksasas. 1846 JAV ir Didžioji Britanija pasidalijo Oregoną. Po 1846–48 Jungtinių Amerikos Valstijų–Meksikos karo JAV atiteko Arizona, Kalifornija, Koloradas, Nevada, Juta, Naujoji Meksika. 1848 Kalifornijoje radus aukso amerikiečiai dar gausiau užplūdo vakarų teritorijas, stumdami indėnus iš jų žemių (dalis žuvo kovose, kitus imta kelti į rezervacijas).
Jungtinių Amerikos Valstijų teritorinė plėtra (1776–1890)
indėnas šošonas (1899)
Ūkio ir visuomenės raida po JAV nepriklausomybės karo išryškino Šiaurės ir Pietų takoskyrą. Šiaurės valstijose plėtota pramonė ir fermerių ūkis. Pietuose vyravo plantacijos, kuriose naudotas vergų darbas. Šiaurėje prasidėjo pramonės perversmas. Pietų ūkio plėtra išgyveno sąstingį. Prieštaravimai ir susidūrimai tarp abiejų ūkio ir visuomenės sistemų sustiprėjo, kai jų interesai susidūrė kolonizuojamose teritorijose. 19 a. viduryje kilo abolicionistinis judėjimas (abolicionizmas). Santykinė pusiausvyra (15 vergvaldinių ir 15 nevergvaldinių valstijų) išliko iki 1850, kai prie JAV prisijungė Kalifornija, nevergvaldinė valstija. Politinės valdžios kontrolę nuo G. Washingtono laikų išlaikė pietiečiai. Vergvaldystei palanki Demokratų partija valdė JAV su nedidelėmis pertraukomis iki 1860. Tuo laiku pietiečiai pasiekė, kad būtų priimti jiems palankūs vergiją Pietuose įtvirtinantys sprendimai (1820 Misūrio kompromisas, 1850 kompromisas, 1857 Kanzase vergiją įteisinanti Lecomptono konstitucija, Dredo Scotto byla), bet ekonominių interesų susidūrimas ir abolicionistinis judėjimas skatino permainas. Kanzase fermerių ir vergvaldžių susidūrimas išsiplėtė į ginkluotą kovą („Kraujuojančio Kanzaso“ karas, 1854–58). Vergijos plitimui priešinosi Respublikonų partija (susikūrė iširus 1834–54 veikusiai Vigų partijai; vigai).
Nuo pilietinio karo iki I pasaulinio karo
prezidentas A. Lincolnas per Antietamo mūšį (viduryje, 1862 10 03; kairėje – A. Pinkertonas, dešinėje – J. A. McClernandas)
1860 prezidento rinkimus laimėjus respublikonui A. Lincolnui Pietų valstijos (11 iš 34 JAV valstijų) išstojo iš JAV. Sudariusios Amerikos konfederacijos valstijas jos pradėjo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinį karą, kuris vyko 1861–65 ir baigėsi pietiečių pralaimėjimu. 1862 priimtas Homstedų aktas paskatino vakarinių žemių kolonizavimą. 1863 01 01, dar tebevykstant pilietinio karo veiksmams, buvo panaikinta vergija (1865 tai įtvirtinta JAV konstitucijos 13‑ąja pataisa). 1865–77, Pietų rekonstrukcijos laikotarpiu, buvo siekiama panaikinti senosios Pietų aristokratijos įtaką, apriboti jos politines teises, įtvirtinti Respublikonų partijos valdymą Pietuose, sureguliuoti baltųjų ir juodaodžių santykius, bet rasinės problemos liko neišspręstos. Juodaodžiai negavo žemės, pietinių valstijų visuomenėje ir politikoje dar ilgam liko vyrauti baltieji (Juodieji kodeksai, Jimo Crow įstatymai).
Farraguto flotilė, 1862 04 24 (aliejus, 19 a. antra pusė, dailininkas J. Joffray, Čikagos istorijos draugijos muziejus)
Pilietinis karas baigė agrarinės visuomenės priešinimąsi industrinei ir sudarė sąlygas tolesnei JAV ūkio plėtrai. Pramonės pagrindą sudarė plieno ir garo bei elektros energijos naudojimas. 20 a. pradžioje prasidėjo automobilių ir chemijos pramonės plėtra. 1894 pagal bendrąją pramonės produkcijos apimtį JAV užėmė pirmą vietą pasaulyje. Plėtojosi taikomasis mokslas. Geležinkelius tiesti pradėta dar 19 a. 3 dešimtmetyje, o 1884 visa šalies teritorija nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno buvo sujungta 300 000 km geležinkelių tinklo. Indėnai galutinai perkelti į rezervacijas. Vyko sparti krašto urbanizacija. 1890 kas trečias JAV gyventojas buvo miestietis, 19 a. pabaigoje.–20 a. pradžioje atsirado milijoninių miestų – Niujorke gyveno 3 mln., Čikagoje – 1,5 mln., Filadelfijoje – 1,2 mln. žmonių. Buvo sparčiai mechanizuojamas žemės ūkis. 1862 Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo remiantis visose valstijose buvo įkurti žemės ūkio ir technikos koledžai, ilgainiui jie tapo mokymo ir mokslo tyrimo įstaigomis.
baigtas tiesti pirmasis transkontinentinis geležinkelis (1869, Juta)
JAV greičiau nei kitose valstybėse vyko pramonės ir kitų ūkio šakų koncentracija. 19 a. pabaigoje monopoliniai susivienijimai – trestai – sujungė gamybos ir gavybos pramonės šakas ir transportą. Telkėsi bankinis kapitalas, dažniausiai susiliedamas su pramoniniu. Susikūrė garsių visame pasaulyje finansinių pramoninių Vanderbiltų, Rockefellerių, Morganų imperijų. Toliau plėtėsi JAV teritorija, 1867 iš Rusijos buvo nupirkta Aliaska.
19 a. antroje pusėje pradėjo organizuotis JAV darbininkai, 1869 įsikūrė pirmoji profesinė sąjunga – Darbo riteriai (Knights of Labor). Didžiausias susivienijimas – Amerikos darbo federacija (American Federation of Labor, nuo 1955 American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations) – susikūrė 1881; 1920 profesinės sąjungos vienijo 5 mln. narių (apie 13 % visų JAV darbininkų). Labiausiai organizuoti buvo statybos, transporto ir komunikacijų sferoje dirbantys darbininkai. 1901 įkurta JAV socialistų partija, kuri be didesnio pasisekimo dalyvavo rinkimuose iki 1948. 1860–1900 į JAV atvyko 14 mln. imigrantų, o gyventojų padaugėjo nuo 31 mln. iki 76 milijonų. Iki 19 a. 9 dešimtmečio daugiausia imigrantų atvyko iš Vokietijos, Airijos, Anglijos ir Skandinavijos. Nuo 1880 į JAV pradėjo emigruoti Pietų, Vidurio ir Rytų Europos gyventojai. 1900–09 laikotarpiu 2/3 imigrantų sudarė Italijos, Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos imperijų gyventojai. Dauguma jų susitelkė Rytų ir Vidurio Vakarų pramonės centruose. JAV gyventojai darėsi mišresni tautinės, kultūrinės kilmės atžvilgiu. 1920 JAV gyveno 105 711 000 žm., 51,2 % – miestuose; gyventojų vidutinis amžius buvo 25,3 metų.
Užsienio politikoje JAV tradiciškai laikėsi izoliacionizmo politikos. Jau pirmoji aiškiai suformuluota užsienio politikos strategija Monroe doktrina (1823, Amerika – amerikiečiams) iš esmės reiškė izoliacionizmą ir siekį neleisti Europos valstybėms įsigalėti Amerikos žemyne. Pirmą kartą JAV įsitraukė į pasaulinės politikos reikalus per Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karą (1898). Po jo JAV atiteko Filipinai, Puerto Rikas, Guamas; buvo primestas faktiškas protektoratas Kubai. 1898 Ramiajame vandenyne JAV aneksavo Havajus. Įvairiai interpretuodama Monroe doktriną JAV vyriausybė vykdė imperialistinę politiką Lotynų Amerikoje. 1903 JAV paskatino atsiskirti Kolumbijos šiaurės provinciją Panamą, pripažino susikūrusią Panamos valstybę ir įgijo teisę jos teritorijoje statyti kanalą, kuris sujungė Atlantą ir Ramųjį vandenynus (Panamos kanalas baigtas 1914). JAV tapo galinga valstybe, turinčią interesų ne tik Amerikos žemyne, bet ir abiejuose vandenynuose. Tolimuosiuose Rytuose JAV nuo 1899 santykiuose su Kinija laikėsi „atvirų durų“ doktrinos. 1905 JAV tarpininkaujant sudaryta Japonijos ir Rusijos Portsmoutho taikos sutartis. Vidaus politikoje prezidento T. Roosevelto reformos pradėjo vadinamąją pažangos erą (1900–20), ją tęsė T. W. Wilsonas (reformuota finansų ir kredito sistema, priimta socialinių bei darbo įstatymų, imta kontroliuoti trestų veiklą ir kita).
I pasaulinis karas ir tarpukaris
Kilus I pasauliniam karui JAV deklaravo siekį išlaikyti neutralitetą Europos reikalų atžvilgiu, bet ekonominių ryšių su Didžiąja Britanija svarba, Vokietijos karo veiksmai prieš JAV laivus ir finansinių grupių spaudimas paskatino 1917 04 06 įsitraukti į karą. Baigiamajame jo etape amerikiečiai (apie 2 mln. kovėsi Prancūzijoje, žuvo apie 112 000 žm.) lėmė Antantės pergalę. Prezidentas T. W. Wilsonas aktyviai dalyvavo kuriant pokario Europos tvarką (Keturiolika punktų). Jis pasiūlė suteikti nepriklausomybę Vidurio ir Pietryčių Europos tautoms, įkurti Tautų Sąjungą – organizaciją, kuri garantuotų taiką ir tarptautinį saugumą. Per karą ekonomiškai labai sustiprėjo, daugelis Europos valstybių tapo nuo jų finansiškai priklausomos, bet šalies politinis elitas nesutiko, kad JAV dalyvautų Tautų Sąjungos veikloje. JAV Kongresas neratifikavo Versalio sutarties. 1921 buvo pasirašyta dvišalė taikos sutartis su Vokietija. Užsienio politikoje vėl įsigalėjo izoliacionizmas.
3 dešimtmetyje JAV ekonomika išgyveno klestėjimą. Valdantys respublikonai (lentelė) laikėsi nuostatos, kad valstybės parama privačiam verslui yra naudinga visų gyventojų sluoksnių gerovei. Vyriausybė padidino (1922, 1930) muitus įvežamoms prekėms ir JAV pramonės prekėms vidaus rinkoje sudarė monopolines sąlygas.
Niujorko bedarbiai eilėje prie nemokamos sriubos per Didžiąją depresiją
1921–29 gerokai sumažinti pelno ir pajamų mokesčiai. Privatų verslą skatino vyriausybės kreditai ir kontraktai. Plėtojosi naftos, plieno, gumos pramonė, bet žemės ūkis po karo smuko – sumažėjo maisto prekių eksporto paklausa. Pradėta riboti imigraciją: 1924 nustatyta metinė imigrantų kvota – 150 000 žmonių. 1929 10 JAV sukrėtė pasaulinė ekonomikos krizė (Didžioji depresija, 1929–33). Dėl vertybinių popierių rinkos griūties bankų ir kredito sistema buvo paralyžiuota, smuko pramonė, prasidėjo masinis nedarbas. 1932 prezidentu tapo demokratas F. D. Rooseveltas. Kongrese vyravo t. p. demokratai, todėl priimta daug įstatymų krizei įveikti (vadinamoji Naujojo kurso politika). Nuvertintas doleris, sureguliuota spekuliacija biržoje, sukurta viešųjų darbų sistema, nustatytas minimalus atlyginimas. Federalinė vyriausybė finansavo Tenesio upės baseino ekonomikos plėtojimą, buvo mokamos piniginės subsidijos fermeriams. Šiomis ir kitomis priemonėmis siekta atkurti gyventojų perkamąją galią ir atgaivinti visą ūkį.
1
1933 prezidentas F. D. Rooseveltas paskelbė Geros kaimynystės politiką Lotynų Amerikoje (atsisakyta ginkluoto kišimosi į jos vidaus reikalus); užmegzti diplomatiniai santykiai su SSRS. Naujojo kurso politika iš dalies buvo sėkminga (nors 1939 ūkis dar nebuvo pasiekęs ikikrizinio lygio). 1939 pabaigoje JAV dar buvo 10 mln. bedarbių. Nedarbą leido sumažinti tik kariniai užsakymai prasidėjus karui Europoje. 1936 ir 1940 F. D. Rooseveltas buvo perrinktas JAV prezidentu.
II pasaulinis karas ir pokario metai
Vidaus politika kuriam laikui atitraukė JAV administacijos dėmesį nuo užsienio politikos. Japonijai, Vokietijai ir Italijai pradėjus įgyvendinti ekspansinius planus, JAV patvirtino savo izoliacionistines nuostatas. Dar 1935–37 priimta įstatymų, kurie įtvirtino šalies neutralitetą, draudė Jungtinėms Amerikos Valstijoms prekiauti ginklais ir kitais karo reikmenimis su kuria nors iš kariaujančių šalių ir teikti jai kreditus. Vokietijai agresyvėjant JAV 1939 panaikino ginklų išvežimo embargą, bet 1940 tiesiogiai neparėmė Prancūzijos. 1941 priėmė įstatymą dėl ginklų skolinimo arba nuomojimo (lendlizas). Vokietijai 1941 užpuolus SSRS pažadėjo pastarajai paramą. 1941 08 14 prezidentas F. D. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W. L. S. Churchillis pasirašė Atlanto chartiją. 1941 12 07 Japonija užpuolė JAV karinę bazę Havajuose (Pearl Harboro užpuolimas). Kitą dieną JAV oficialiai įsitraukė į karo veiksmus (Ramiajame ir Atlanto vandenynuose, nuo 1942 – Šiaurės Afrikoje). 1942 01 01 Vašingtone pasirašė 26 šalių deklaraciją, kuri subūrė su agresija kovojančių valstybių karinę sąjungą (Sąjungininkai). JAV tapo Sąjungininkų koalicijos ašimi. 1942 06 susitarė su SSRS atidaryti antrąjį frontą Europoje. JAV kariuomenė kartu su Didžiosios Britanijos kariuomene 1943 07 išsilaipino Italijoje, 1944 06 06 per Lamanšą įsiveržė į Prancūziją, išlaisvino ją ir Beniliukso šalis (iš viso per II pasaulinį karą JAV mobilizavo apie 15 mln. žmonių, žuvo, buvo sužeista ar pateko į nelaisvę apie 1,1 mln. amerikiečių). JAV dalyvavo visuose Sąjungininkų pasitarimuose (Maskvos, Kairo, Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijos), po karo – demilitarizuojant ir demokratizuojant Vokietiją. Karui baigiantis JAV buvo branduolinė valstybė. 1944 F. D. Rooseveltas buvo 4 kartą perrinktas JAV prezidentu, bet 1945 04 12 mirė. 1945 08 JAV numetė branduolines bombas ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasaki. Tai palaužė Japonijos pasipriešinimą. Kartu JAV pademonstravo savo karinio ginklo galią ir kitų šalių (pirmiausia SSRS) visuomenei bei vyriausybėms. 1945 09 02 Japonijai besąlygiškai kapituliavus JAV kariuomenė okupavo jos teritoriją.
Po karo JAV tapo pirmąja supervalstybe (antroji – SSRS). Ekonomine galia lenkė visas kitas pasaulio valstybes – 5 dešimtmečio pabaigoje gamino 62 % pasaulio pramonės produkcijos. Didžiosios Britanijos nusilpimas ir SSRS pretenzijos į pasaulinį viešpatavimą paskatino JAV imtis atsakomybės už demokratiją ir saugumą pasaulyje. Buvo galutinai atsisakyta izoliacionizmo. 1945–53 prezidentavęs demokratas H. S. Trumanas suformulavo naują užsienio politikos doktriną (Trumano doktrina 1947): JAV dalyvavimas pasaulio reikaluose buvo grindžiamas būtinumu ginti tautų laisvę, demokratiją ir stabdyti komunizmo skverbimąsi. Šios nuostatas paskatino JAV 1947 įsikišti į Graikijos reikalus. 1950 komunistinei Šiaurės Korėjai užpuolus Pietų Korėją JAV stojo į jos pusę (Korėjos karas 1950–53). JAV aktyviai dalyvavo kuriant naujas tarptautines organizacijas: Jungtines Tautas (JT, 1945), Amerikos valstybių organizaciją (OAS, 1948), NATO (1949), ANZUS (1951), SEATO (1954), CENTO (1955). 1947 JAV pradėjo vykdyti Marshallo planą – teikti ekonominę pagalbą Vakarų Europos šalims. Vidurio ir Pietryčių Europos šalys, veikiamos SSRS įtakos ir jos spaudžiamos, šios paramos atsisakė. JAV pastangos kovoti su komunizmu turėjo didelę įtaką prasidėjusioms ginklavimosi varžyboms. 1950–52 šalyje kilo kraštutinių dešiniųjų sąjūdis, kurį inicijavo senatorius J. McCarthy (makartizmas). 1952 prezidento rinkimus laimėjo respublikonų kandidatas generolas D. D. Eisenhoweris (1956 perrinktas). Jo vidaus politika apibūdinama kaip progresyvusis konservatizmas (daugiau nebuvo kvestionuojamos Naujojo kurso reformos). Užsienio politikoje toliau vykdyta vadinamoji komunizmo pažabojimo politika. JAV aktyviai įsitraukė į Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių problemų sprendimą (Eisenhowerio doktrina).
1945–60 JAV išgyveno ūkio plėtotės laikotarpį (BVP per tą laiką padidėjo 2,5 karto) – JAV šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Ypač suklestėjo automobilių, statybos pramonė. Ūkį kontroliavo daugiašakės holdingo bendrovės. Plėtėsi paslaugų sfera, daugėjo joje dirbančių žmonių. Keitėsi visuomenės sudėtis – vis daugiau amerikiečių ėmė laikyti save vidurinės klasės atstovais. Pradėta masiškai keltis į priemiesčius. Nuosavas gyvenamasis namas tapo norma. JAV išgyveno gimstamumo bumą. Kapitalizmas ir demokratija tapo klestėjimo simboliais, bet žemės ūkyje dėl konkurencijos labai pablogėjo šeimų ūkių padėtis, dalis jų bankrutavo. 1959 valstijomis tapo Havajai ir Aliaska. Dar 5 dešimtmečio pabaigoje prasidėjo afroamerikiečių judėjimas dėl pilietinių teisių, jį parėmė prezidentas H. S. Trumanas – jo kadencijos metais buvo uždrausta rasinė diskriminacija federalinėse institucijose ir kariuomenėje. 1954 Aukščiausiasis Teismas priėmė nutarimą, draudžiantį rasinę segregaciją valstybinėse mokyklose. 1957 priimtas pilietinių teisių įstatymas, kuris įtvirtino afroamerikiečiams rinkimų teisę. 1960 prezidentu buvo išrinktas demokratas J. F. Kennedy. Jo visuomeninių reformų programa buvo sunkiai įgyvendinama dėl Kongreso, kurį kontroliavo respublikonai ir konservatyvių pažiūrų Pietų demokratai, opozicijos. Buvo įvykdyta tik nedidelės socialinės reformos – padidintas atlyginimo minimumas, pailgintas bedarbio pašalpos mokėjimo laikas.
Toliau stiprėjo afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas, vadovaujamas žymaus visuomenės veikėjo M. L. Kingo. J. F. Kennedy administracija parėmė šį judėjimą. JAV, atsakydamos į laikiną SSRS pirmavimą kosmoso srityje (dirbtiniai Žemės palydovai, J. Gagarino skrydis), pradėjo aktyvią kosmoso įsavinimo programą (1969 07 JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje). Užsienio politikoje J. F. Kennedy laikėsi antikomunistinių nuostatų, stengėsi nuversti F. Castro Ruzo režimą Kuboje (1961 nesėkmingas išsilaipinimas Kiaulių įlankoje), 1962 kilo Karibų krizė, kuri vos nesibaigė JAV ir SSRS kariniu susidūrimu. Vėliau santykiai su SSRS šiek tiek pagerėjo: 1963 pasirašyta Maskvos sutartis dėl branduolinio ginklo bandymų dalinio apribojimo. Nuo 1961 JAV sustiprino paramą Pietų Vietnamui. 1963 11 22 J. F. Kennedy buvo nužudytas.
prezidentas J. F. Kennedy pasirašo įsaką dėl Kubos karinės blokados (1962 10)
Prezidentu tapęs L. B. Johnsonas toliau vykdė J. F. Kennedy socialinių reformų politiką. 1964 Kongresas patvirtino pilietinių teisių įstatymą. 1964 pavasarį L. B. Johnsonas paskelbė vadinamąją Didžiosios visuomenės reformų programą: sumažinti mokesčius mažai pasiturintiems, įgyvendinti pensininkų ir skurstančiųjų medicininio draudimo programas, išplėsti valstybės paramą švietimui, įkurti Gyvenamųjų namų statybos ir miestų plėtros departamentą. Užsienio politikoje JAV įsitraukė į Vietnamo karą (1965–73) Pietų Vietnamo pusėje. Šalyje kilo antikarinis politinis judėjimas. 1968 rinkimus laimėjo respublikonas R. Nixonas. JAV pradėjo trauktis iš Vietnamo (visa kariuomenė išvesta 1974, karo nuostoliai – 150 mlrd. JAV dolerių, žuvo 58 000 JAV kareivių ir karininkų). Vietnamo karas baigėsi Šiaurės Vietnamo, kurį rėmė SSRS ir Kinijos Liaudies Respublika, pergale. Karas sukrėtė JAV visuomenę ir padarė didelę įtaką šalies užsienio politikai. R. Nixono prezidentavimo laikotarpiu pagerėjo JAV santykiai su komunistinėms valstybėmis. 1972 įvyko oficialūs R. Nixono vizitai į Kinijos Liaudies Respubliką (panaikinti kai kurie prekybos apribojimai) ir SSRS (pasirašyta strateginės ginkluotės apribojimo sutartis SALT I). 1973 naftos kainų krizė skaudžiai palietė JAV ūkį – padidėjo infliacija, nedarbas. 1972 R. Nixonas ir jo administracija įsipainiojo į politinį skandalą (Watergate’o byla): norint užsitikrinti daugumą Kongrese prieš rinkimus Demokratų partijos nacionalinio komiteto būstinėje buvo įrengta pasiklausymo aparatūra. 1974 R. Nixonas, kuriam grėsė apkalta, atsistatydino. Prezidentu tapo viceprezidentas G. R. Fordas. Jo prezidentavimo laikotarpis sutapo su didžiausiu nuo Didžiosios depresijos laikų ūkio nuosmukiu. Bandymai jį sustabdyti nepavyko. Užsienio politikoje G. R. Fordas toliau gerino santykius su SSRS. 1974 Vladivostoke buvo pasirašyta sutartis dėl naujo ginklavimosi varžybų kontrolės etapo. 1975 JAV dalyvavo Helsinkio pasitarime ir kartu su Europos valstybėmis pasirašė jo Baigiamąjį aktą, įteisinantį pokarines Europos sienas. 1976 G. R. Fordas pralaimėjo prezidento rinkimus.
Naujasis prezidentas demokratas J. Carteris paskelbė žmogaus teisių gynimą JAV užsienio politikos prioritetu. 1978–79 JAV tarpininkaujant pavyko normalizuoti Egipto ir Izraelio santykius (Camp Davido susitarimai) – pradėtas Artimųjų Rytų taikos procesas. 1979 užmegzti diplomatiniai santykiai su Kinijos Liaudies Respublika. Įveikta naftos krizė, bet kitos ekonominės ir socialinės programos buvo nesėkmingos. 1978 JAV administracija susidūrė su dviem užsienio politikos problemomis – islamo revoliucija Irane (nuverstas proamerikietiškas šacho režimas) ir SSRS intervencija Afganistane. Šalyje sustiprėjo antisovietinės nuotaikos. 1980 suformuluota ypatingų JAV interesų Persijos įlankos regione doktrina – JAV priešinsis bet kokiam bandymui kontroliuoti šį regioną, prireikus – ir karine jėga. Dėl ekonomikos recesijos ir nesėkmingo JAV bandymo jėga išvaduoti įkaitais laikomus amerikiečių diplomatus Teherane J. Carteris pralaimėjo 1980 prezidento rinkimus.
Naujojo prezidento respublikono R. Reagano rinkimų šūkiai – grąžinti šaliai tradicines vertybes, sumažinti valdymo ir padidinti ginklavimosi išlaidas, decentralizuoti ūkį ir sumažinti jo valstybinį reguliavimą – buvo įgyvendinami per abi jo kadencijas. Valstybės socialinių funkcijų siaurinimas, mokesčių sumažinimas (25 %), privataus ūkio sektoriaus skatinimas sutapo su naftos kainų mažėjimu. Tai garantavo ūkio kilimą. 1984 prasidėjo ilgiausias po II pasaulinio karo ekonomikos stiprėjimo laikotarpis, sumažėjo nedarbas ir infliacija. 1980–87 BVP išaugo 60 %, buvo sukurta 13 mln. naujų darbo vietų. 20 a. pabaigoje 75 % visų darbuotojų dirbo paslaugų sferoje. Išryškėjo visuomenės struktūros pasikeitimai: gimstamumas sumažėjo, pradėjo vyrauti vyresnio amžiaus žmonės.
R. Reaganas prie Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančių Brandeburgo vartų (1987 06 12); dešiniau – Vokietijos kancleris H. Kohlis
R. Reagano užsienio politika buvo antikomunistinė. SSRS įvardyta kaip blogio imperija, buvo remiami antikomunistiniai judėjimai Europoje (Lenkija), Lotynų Amerikoje (Grenada, Nikaragva). 1983 R. Reaganas inicijavo strateginės gynybos programą (populiariai vadinamą žvaigždžių karais), kuri paspartino SSRS ir sovietinio bloko žlugimą. 1982–87 derėtasi su SSRS dėl ginklavimosi sumažinimo. 1987 pasirašyta sutartis dėl vidutinio nuotolio raketų sunaikinimo. 1987 kilęs vadinamasis Irangeito skandalas („Iran–Contras“ afera, R. Reagano administracija buvo kaltinama 1985 leidusi už įkaitų Libane išlaisvinimą pardavinėti ginklus Iranui ir pelną naudojusi Nikaragvos dešiniesiems sukilėliams remti) nesumažino respublikonų populiarumo: 1988 rinkimus laimėjo buvęs viceprezidentas G. H. W. Bushas. G. H. W. Busho administracijai nepavyko sumažinti prekybos ir biudžeto deficito. 1989 JAV kariuomenė įsiveržė į Panamą ir padėjo įsitvirtinti joms palankiai vyriausybei. 1990 08 Irakui okupavus Kuveitą JAV 1991 inicijavo ir vadovavo 28 valstybių koalicijai, kurios karinės pajėgos stojo į Kuveito pusę.
Persijos įlankos karas (1991 01–02) baigėsi Irako pralaimėjimu ir pademonstravo JAV karinę ir politinę galią, bet S. Huseino režimas Irake liko nenuverstas. G. H. W. Busho administracija baigė derybas su Kanada ir Meksika dėl Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo (NAFTA, pasirašytas 1992 12, įsigaliojo 1994 01), aktyviai rėmė antikomunistines permainas Vidurio ir Pietryčių Europoje, SSRS. 1991 Maskvoje buvo pasirašyta JAV ir SSRS sutartis dėl strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo (START I, abiejų valstybių branduolinių ginklų arsenalą numatyta sumažinti 30–40 %). 1991 12, žlugus SSRS, JAV liko vienintele pasaulyje supervalstybe. Komunistinio bloko Europoje iširimas (tai reiškė ir Šaltojo karo pabaigą) dar labiau sustiprino JAV tarptautinę padėtį.
JAV prezidento 1992 rinkimų rezultatus nulėmė prasidėjęs ūkio nuosmukis. Prezidentu išrinktas demokratas B. Clintonas vidaus politikoje susidūrė su respublikonų opozicija Kongrese, todėl pagrindinė jo programos dalis – sveikatos apsaugos reforma – liko neįgyvendinta. Iš ankstesnio laikotarpio buvo paveldėta buvusios Jugoslavijos, Šiaurės Korėjos problemos.
teroro aktas Niujorke (2001 09 11)
1994 parengta nacionalinio saugumo strategija numatė 3 pagrindinius politikos imperatyvus: nuolat plėtoti ekonomiką, remti ir bendradarbiauti su visomis pasaulio laisvosios rinkos šalimis, išlaikyti pasaulinį karinį vyravimą. 1994 JAV nuvertė diktatūrą Haityje, 1995–96 aktyviai dalyvavo NATO operacijoje buvusioje Jugoslavijoje. B. Clintono užsienio politikos doktrinos esmė – JAV pasaulinės hegemonijos išlaikymas sudarant sąlygas vyrauti jų verslui, kapitalui ir technologijoms. 2000 prezidento rinkimus laimėjęs respublikonas G. W. Bushas susidūrė su islamo fundamentalistų inspiruojamu tarptautiniu terorizmu. 2001 09 11 teroristai savižudžiai užgrobė kelis keleivinius lėktuvus ir sugriovė Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke, atakavo Pentagono pastatą Vašingtone (Rugsėjo vienuoliktoji). JAV, galingiausia pasaulio valstybė, pasirodė esanti pažeidžiama; tai privertė peržiūrėti imigracijos politiką, paskatino kovoti su tarptautiniu terorizmu. 2003 03 JAV pradėjo karą Irake ir nuvertė S. Huseino režimą (Irako karas), užėmė Afganistaną (2001 čia nuvertė talibų režimą, Afganistano karas), rėmė Izraelį, kovojantį su arabų teroristais. 2004 JAV prezidentu buvo perrinktas G. W. Bushas.
1104
Jungtinės Amerikos Valstijos nuo 2004
Antrą kadenciją G. W. Bushas pradėjo turėdamas jį palaikančią respublikonų daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate. Jo rinkiminėje programoje žadėta išjudinti ekonomikos augimą, sumažinti valstybės skolą, kovoti su ekstremizmo grėsmėmis JAV bei įtvirtinti demokratiją Irake, tačiau per kitus 2 m. prezidento įvaizdis patyrė bent keletą rimtų nesėkmių. 2005 08 JAV pietinę dalį nusiaubęs uraganas Katrina padarė ypač didelių nuostolių Luizianos valstijai, užtvindė 80 % Naujojo Orleano. Įvairiais skaičiavimais, nuo 1245 iki 1836 aukų nusinešęs uraganas pakenkė federalinės valdžios populiarumui dėl pernelyg lėto ir neefektyvaus reagavimo į katastrofą. Kartu didėjantis aukų skaičius Irake nemažoje dalyje JAV visuomenės skatino nepasitenkinimo užsitęsusiu konfliktu nuotaikas. Todėl per 2006 Kongreso rinkimus demokratai užsitikrino daugumą abiejuose parlamento rūmuose. Siekdamas suvaldyti blogėjančią situaciją Irake, G. W. Bushas 2007 pasiuntė į Iraką dar 30 000 karių (iš viso jų padaugėjo iki 160 000). Nors šis sprendimas padėjo sumažinti aukų, G. W. Bushas populiarumo jau neatgavo. Užsienio politikoje G. W. Bushas laikėsi šių svarbiausių principų: kai kuriais klausimais vienašališkai ginti JAV interesus; neskirti teroristų ir juos priglaudusių valstybių – kovoti su abiem; grėsmes neutralizuoti iš anksto, kol jos nepasiekė JAV sienų; siekti demokratizacijos sklaidos už JAV ribų.
2008 prezidento rinkimų kampanijoje respublikonų kandidatu tapo Arizonos senatorius J. McCainas, demokratų – Ilinojaus senatorius B. Obama, po pirminių rinkimų partijoje nugalėjęs Niujorko senatorę H. Clinton. Viena pagrindinių rinkimų temų tapo 2008 JAV prasidėjusi pasaulio finansų ir ekonomikos krizė. Ji buvo nepalanki J. McCainui, kurį nemaža dalis rinkėjų siejo su ankstesnės administracijos politika. Politines permainas charizmatiškai žadėjęs B. Obama laimėjo rinkimus (53 % visų balsų ir 365 iš 538 vietos Rinkikų kolegijoje) ir tapo pirmuoju juodaodžiu JAV prezidentu.
Vienu pirmųjų naujosios administracijos uždavinių tapo kova su ekonomine recesija (2008 4 ketvirtyje šalies BVP smuko 8,9 %, 2009 pirmame ketvirtyje – 6,7 %). Siekdamas atgaivinti ekonomiką, Kongresas patvirtino 787 mrld. dolerių ekonomikos skatinimo paketą, o Federalinė rezervų sistema į ūkį įliejo dar 1 trln. dolerių. Valstybė t. p. aktyviai stengėsi apsaugoti nuo žlugimo dideles finansų ir pramonės kompanijas. Vis dėlto šios priemonės nepadėjo drastiškai sumažinti nedarbo lygio, kuris 2010 siekė 10 %, o dėl padidėjusio deficito B. Obamą aktyviai kritikavo respublikonai. Kitu svarbiu B. Obamos vidaus politikos pasiekimu tapo po ilgų ginčų priimta sveikatos apsaugos reforma (praminta Obamacare), kuri turėjo suteikti sveikatos apsaugos draudimą daugiau kaip 30 mln. amerikiečių.
Nemažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis valstybės vaidmuo ekonomikoje kėlė nemažą dalies amerikiečių nepasitenkinimą. Visa tai 2009 lėmė ultrakonservatyvaus Arbatėlės judėjimo (Tea Party movement) iškilimą. Dalis šio judėjimo kandidatų neblogai pasirodė 2010 Kongreso rinkimuose, po kurių respublikonai susigrąžino Atstovų Rūmų kontrolę.
Kitaip nei G. W. Bushas, B. Obama nepateikė aiškiai suformuluotos užsienio politikos doktrinos, bet daug labiau akcentavo daugiašališkumo, derybų, tarptautinės teisės ir nesivėlimo į palyginti nesvarbius konfliktus principus. Jo užsienio politikos prioritetu tapo laipsniškas pajėgų išvedimas iš Irako (baigtas 2011 žiemą). Tų pačių metų pradžioje JAV pajėgos vadovavo karinėms operacijoms, padėjusioms nuversti Libijos diktatorių M. al Kaddafį, o gegužę B. Obama pranešė, kad JAV specialiosios pajėgos nukovė Rugsėjo vienuoliktosios išpuolius surengusios al Kaida organizacijos vadovą O. bin Ladeną.
Per 2012 prezidento rinkimus B. Obama varžėsi su respublikonu, buvusiu Masačusetso gubernatoriumi M. Romney. Pagrindiniai rinkimų klausimai – lėtai mažėjantis nedarbo lygis, didelė valstybės skola, nepasitenkinimas sveikatos apsaugos reforma, mokesčių mažinimas. Prezidentu perrinktas B. Obama (51 % balsų ir 332 balsai Rinkikų kolegijoje).
2011 Artimuosiuose Rytuose kilęs Arabų pavasaris Sirijoje transformavosi į Sirijos pilietinį karą. Išvedusi pajėgas iš Irako, B. Obamos administracija nebuvo linkusi veltis į naują konfliktą tame pačiame regione, todėl iš pradžių sukilėliams teikė tik humanitarinę ir finansinę paramą. 2013 B. al Assado pajėgoms panaudojus cheminį ginklą, JAV nusprendė į konfliktą nesikišti. 2014 vasarą JAV su partneriais pasiekė susitarimą su Iranu, šis pažadėjo apriboti savo branduolinę programą mainais į svarbiausių tarptautinių sankcijų panaikinimą. Tais pačiais metais Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą (Krymo aneksija) bei pradėjus Donbaso karą, JAV pasmerkė šiuos žingsnius ir įvedė Rusijai bei svarbiems su režimu susijusiems asmenims sankcijas.
Vienu pagrindinių JAV užsienio politikos iššūkių tapo 2014 vasarą netikėtai iškilusi džihadistinė Islamo valstybės grupuotė, kuri Irake ir Sirijoje užgrobė didelę teritoriją. B. Obamos kritikų teigimu, tai galėjo lemti ir pernelyg ankstyvas amerikiečių pasitraukimas iš regiono. Reaguodama į Islamo valstybės ekspansiją, B. Obamos administracija organizavo nuosaikios Sirijos opozicijos apmokymą ir apginklavimą, į regioną pasiuntė specialiąsias pajėgas, subūrė apie 20 valstybių koaliciją, kurios nariai prieš Islamo valstybę kovojantiems vietos kovotojams skyrė ginkluotės, humanitarinę pagalbą bei oro pajėgų paramą. Tačiau B. Obamos populiarumas JAV ėmė smukti ir per 2014 Senato rinkimus respublikonai susigrąžino šios institucijos kontrolę.
2014 pabaigoje B. Obama ir Kubos lyderis R. Castro Ruzas pranešė, kad abi valstybės yra pasiruošusios normalizuoti diplomatinius santykius. 2015 JAV pašalino Kubą iš terorizmą remiančių valstybių sąrašo.
2016 prezidento rinkimai buvo vieni iš sukėlusių daugiausia aistrų per pastaruosius kelis dešimtmečius. Demokratų kandidate po ilgos kovos pirminiuose rinkimuose tapo buvusi valstybės sekretorė H. Clinton, įveikusi ekonominės nelygybės ir jaunimo problemas akcentavusį Vermonto senatorių Bernie Sandersą. Respublikonų stovykloje verslininkas D. Trumpas pirminiuose rinkimuose įveikė daugiau nei 10 konkurentų. Rinkimų kampanijoje D. Trumpas akcentavo kovos su tradiciniu elitu, nelegalia imigracija ir politiniu korektiškumu, t. p. Amerikos didybės atkūrimo temas, H. Clinton kritikavo D. Trumpą dėl, jos požiūriu, neadekvačių ir įžeidžiančių komentarų.
Prezidento rinkimus laimėjo D. Trumpas (304 Rinkikų kolegijos balsai). Tiesa, rinkimų rezultatui poveikio neturinčius visuotinius rinkimus laimėjo H. Clinton (48 % rinkėjų balsų, D. Trumpas – 46 %). Vienas esminių D. Trumpo elgesio nuo pirmtakų elgesio skirtumų – jis daug daugiau dėmesio teikė komunikacijai socialiniame tinkle Twitter, kurį naudojo tam, kad apeitų tradicines demokratams simpatizuojančias JAV žiniasklaidos priemones ir tiesiogiai bendrautų su rinkėjais. Po prezidento rinkimų kai kurios JAV žvalgybos agentūros bei pareigūnai atkreipė dėmesį, kad į juos D. Trumpo naudai galėjo kištis Rusija. Nuo 2017 03 buvo atliekamas specialiojo prokuroro Roberto Muellerio vadovaujamas tyrimas, kuriuo mėginta nustatyti, ar D. Trumpas ir jo rinkimų kampanija palaikė ryšius su Rusija ir išsiaiškinti, ar Rusija kišosi į 2016 prezidento rinkimus.
prezidento D. Trumpo ir Vokietijos kanclerės A. Merkel susitikimas Vašingtone (2017 03)
D. Trumpas paskelbė, kad JAV pasitraukia iš B. Obamos palaikytos Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties (pasirašyta 2016 02) bei Paryžiaus susitarimo dėl kovos su klimato kaita, t. p. sustabdė imigraciją iš 7 valstybių, kuriose dauguma gyventojų – musulmonai. Vienas svarbiausių naujos administracijos vidaus politikos žingsnių buvo 2017 Kongreso patvirtinta mokesčių reforma, kuria siekiama sumažinti įvairius mokesčius bei suteikti mokestinių lengvatų individualiems asmenims bei kompanijoms. Užsienio politikoje D. Trumpas 2018 04 įsakė smogti iš oro B. al Assado pajėgoms Sirijoje, kai šios vėl panaudojo cheminį ginklą. 2018 05 pranešė, kad JAV pasitraukia iš susitarimo dėl Irano branduolinės programos ribojimo, kadangi, pasak D. Trumpo, susitarimas negali užtikrinti, kad Iranas nepasigamins branduolinės bombos. 2018 06 Singapūre įvyko istorinis JAV prezidento ir Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno susitikimas, po kurio Kim Čen Unas kalbėjo apie galimybę pašalinti branduolinius ginklus iš Korėjos pusiasalio. 2018 kilo JAV ir Kinijos prekybos karas: JAV įvedus 200 mlrd. dolerių vertės muitus kinų importui Kinija atsakė įvesdama 60 mlrd. dolerių vertės muitus amerikietiškoms prekėms. Po Kongreso rinkimų 2018 11 Demokratų partija užsitikrino daugumą Atstovų Rūmuose, o respublikonai išlaikė Senato kontrolę.
Policijos pareigūnų 2020 05 įvykdytas juodaodžio George’o Floydo nužudymas sukėlė vienus didžiausių JAV istorijoje protestų, kurie įtraukė dešimtis milijonų žmonių (Black Lives Matter). 2020 11 46‑uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu išrinktas demokratas J. Bidenas. Artėjant jo inauguracijai (2021 01 20) D. Trumpo šalininkų minia 01 06 susirėmė su policija ir įsiveržė į Kapitolijų, kur vyko abejų Kongreso rūmų posėdis Rinkikų kolegijos balsavimui patvirtinti (žuvo 4 žmonės, keliasdešimt sulaikyta).
215
L: S. E. Morison, H. S. Commager The Growth of American Republic 2 vol. New York 1962; Concise Dictionary of American History New York 1963; Encyclopedia of American History New York 61982; S. E. Morison A Concise History of the American Republic New York 21983; Historia Stanów Zjednoczonych 5 t. Warszawa 1995.
-JAV istorija
Jungtinių Amerikos Valstijų gamta
Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai
Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka
Jungtinių Amerikos Valstijų partijos ir profsąjungos
Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotosios pajėgos
Jungtinių Amerikos Valstijų ūkis
Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Lietuva
Jungtinių Amerikos Valstijų švietimas
Jungtinių Amerikos Valstijų literatūra
Jungtinių Amerikos Valstijų architektūra
Jungtinių Amerikos Valstijų dailė
Jungtinių Amerikos Valstijų muzika
Jungtinių Amerikos valstijų choreografija
Jungtinių Amerikos Valstijų teatras
Jungtinių Amerikos Valstijų kinas