Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija

Jungtnių Taut bendróji klmato kaitõs konveñcija (angl. United Nations Framework Convention on Climate Change), UNFCCC, Klmato kaitõs konveñcija, tarptautinė sutartis, kurioje suformuluoti valstybių prisiimti atmosferos taršos mažinimo įsipareigojimai. Šiuo dokumentu siekiama, kad atmosferoje šiltnamio dujų koncentracija stabilizuotųsi ir būtų tokio lygio, kad antropogeninis poveikis netrikdytų klimato sistemos. Šis lygis turi būti pasiektas per tokį laikotarpį, per kurį ekosistemos galėtų natūraliai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo, nekiltų pavojaus maisto produktų gamybai ir stabiliai vyktų ekonominė raida.

Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos delegacijų vadovai (2015)

Konvencija priimta 1992 05 09 Niujorke (Jungtinių Tautų būstinėje). Ją pasirašyti buvo galima Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje 1992 06 04–14 ir 1992 06 20–1993 06 19 Jungtinių Tautų būstinėje. Iki tos dienos Konvenciją pasirašė 166 Šalys. Ją ratifikuoti, priimti, patvirtinti arba prie jos prisijungti gali valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos. Konvencijos nepasirašiusios valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos gali prie jos prisijungti bet kuriuo metu. Konvencija įsigaliojo 1994 03 21. 1995 konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. 2021 Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje yra 197 Šalys (196 valstybės ir 1 regioninė ekonominės integracijos organizacija).

Aukščiausiasis Klimato kaitos konvencijos organas – Šalių konferencija. Pirmojoje Šalių konferencijoje Berlyne (1995) nutarta atsakomybę už ilgalaikį konvencijos įgyvendinimą suteikti Šalių konferencijai. 1996 įsteigtas Konvencijos sekretoriatas, kuris turi koordinuoti ir remti Šalių veiksmus pagal Konvenciją.

Konvencija turi 2 priedus; 1 priede įrašytos įsipareigojimus prisiimančios ekonomiškai stiprios ir pereinančios į rinkos ekonomiką šalys (tarp jų ir Lietuva), 2 priede – ekonomiškai stiprios šalys, turinčios teikti finansinę ir kitokią paramą ekonomiškai silpnesnėms šalims, kad šios galėtų įgyvendinti prisiimtus taršos mažinimo įsipareigojimus.

Pirmojoje šalių konferencijoje Šalys nusprendė, kad I priede nurodytų Šalių tikslas – iki 2000 stabilizuoti išmetamų teršalų kiekį iki 1990 medtų lygio nebuvo pakankamas, o tolesnės diskusijos vėlesnėse konferencijose paskatino sudaryti Kioto protokolą, kuris ir nustatė pagal tarptautinę teisę privalomus įsipareigojimus ekonomiškai stiprioms ir ekonomiškai silpnoms šalims. Kioto protokole buvo numatyti du įsipareigojimų laikotarpiai, iš kurių pirmasis truko 2008–12. Protokolas buvo iš dalies pakeistas 2012 (Dohos pakeitimas), kad į jį būtų įtrauktas antrasis 2013–20 laikotarpis. Kioto protokolą ratifikavo visos I priedo šalys, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, o Kanada jį denonsavo 2012.

2011 Šalių konferencijoje Durbane buvo išreikštas didelis susirūpinimas, kad pastangos apriboti globalinį atšilimą iki 2 arba 1,5 °C, palyginti su ikipramoniniu lygmeniu, pasirodė nepakankamos. Šalys įsipareigojo sukurti teisinę galią turinčią naują Konvencijos sutartį, taikomą visoms šalims. 2015 12 12 Paryžiuje vykusioje Konvencijos šalių 21-ojoje konferencijoje priimta teisiškai privaloma tarptautinė sutartis dėl klimato kaitos (Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos). Tuometinės 196 Šalys susitarė siekti, kad globalinis atšilimas būtų mažesnis nei 2 °C, ir bandyti apriboti jo padidėjimą iki 1,5 °C.

1163

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką