dvipusė keturšonė auksaviršė Slucko juosta (J. Madzarskio manufaktūra, Sluckas, 1767–1780, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

júosta, vyrų ir moterų drabužių dekoratyvinė juosiamoji detalė. Juostos paplitusios įvairių laikotarpių ir šalių drabužiuose, skiriasi išvaizda, dėvėjimo būdu. Gaminama tekstilės įvairiomis technikomis, iš odos, metalo; būna įvairaus ilgio, pločio, savitai puoštos. Daugelio pasaulio tautų juostos yra nacionalinio kostiumo dalis. 17–18 amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, veikiant iš Persijos, vėliau iš Turkijos įvežamų rytietiškų juostų tradicijoms, austos puošnios kontušo juostos (žymiausia – Slucko juosta).

Lietuvių juostos

Lietuvių juostos – viena seniausių lietuvių liaudies audinių rūšių. Valstiečiai (moterys ir vyrai) ryšėjo jas iki 19 amžiaus vidurio; jos buvo tradicinės aprangos dalis. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje juosta tapo tautinių drabužių dalimi. Iki 20 amžiaus pradžios gyvavo paprotys teikti juostą kaip simbolinę dovaną ar auką.

2–3 metrų ilgio ir 2–20 centimetrų pločio juostos darytos iš naminių lininių, vilnonių ar medvilninių siūlų.

Pagal gamybos techniką skiriama austinės, pintinės, vytinės ir megztos juostos. Austinės juostos būna rinktinės, kaišytinės ir neraštuotos. Rinktinių juostų raštams būdingi sudėtingi geometriniai, kartais ir augaliniai motyvai; dėl regione paplitusių ornamentų ir spalvų derinių skiriamos dzūkiškos, suvalkietiškos ir klaipėdietiškos rinktinės juostos. Kaišytinėms juostoms būdingas įvairiai komponuotas ritmiškai pasikartojantis saulutės motyvas. Pintinės juostos išsiskiria spalviniu languotumu, geometriniais rombais arba spalvinio rašto eglutėmis. Rinktinės, kaišytinės ir neraštuotos juostos dažniausiai baigiamos kutais iš metmenų siūlų ir galuose įaustų siūlų ar spalvotų skudurėlių. Vytinės juostos suvejamos rankomis arba lentele iš spalvotų siūlų. Rankomis vytos juostos siauros, lentelėmis – siauros arba plačios. Siaurųjų juostų galai dažniausiai puošiami bumbulais, padarytais iš siūlų, arba tarpais į juostą įpintu raštu – skersiniais, išilginiais dryželiais ar eglutėmis.

austinės juostos (Dzūkija, 19 amžiaus antra pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)

Retesnės (labiausiai buvo paplitusios dabartinių Skuodo ir Mažeikių rajonų savivaldybių teritorijose) megztos juostos (mezgamos virbalais, kartais neriamos vąšeliu), jos buvo vilnonės, vienspalvės, kutuotais galais. Rinktinėmis juosdavosi visoje Lietuvoje (dabartinių Kelmės, Kretingos, Telšių ir Šilalės rajonų savivaldybių teritorijose – manoma, iki 19 amžiaus vidurio), kaišytinėmis – Lietuvos pietinėje dalyje (dabartinių Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonų savivaldybių teritorijose), pintinėmis – šiaurinėje dalyje ir iš dalies vidurio (dabartinių Biržų, Joniškio, Kupiškio, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių rajonų savivaldybių teritorijose), vytinėmis – rytinėje ir pietrytinėje dalyje (dabartinių Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijose). Rinktines juostas ryšėjo vyrai ir moterys, kaišytines – tik moterys, vytines, megztas, pintas ir austas neraštuotas – daugiausia vyrai.

Ankstyviausios yra vytinės juostos, jų fragmentų rasta Medžionių kaimo (Prienų rajonų savivaldybė) vakarinėje dalyje buvusiame kape, datuojamame 4–5 amžiumi prieš Kristų. Jos paplito 1 tūkstantmečio pabaigoje–2 tūkstantmečio pradžioje; laidojimo paminkluose aptinkama miniatiūrinių juostų gamybos įrankių. Paragaudžio kapinyne (Šilutės rajono savivaldybė, Paragaudžio pilkapynas ir kapinynas), 10–11 amžiaus kape, rasta rinktinės juostos liekanų. Senovėje juostomis buvo puošiami ir lietuvių kovos žirgų karčiai; jų liekanų rasta 10–13 amžiaus žirgų kapuose (Pakalniškių kapinynas, Šakių rajono savivaldybė; Veršvų kapinynas, Kauno rajono savivaldybė).

Ankstyviausių žinių apie Mažosios Lietuvos austines juostas yra T. Lepnerio ir M. Pretorijaus (abu 17 amžiaus) veikaluose, apie 19 amžiaus pradžioje juostų ryšėjimo būdus, ornamentus žinių teikia E. K. S. Gisevijaus piešiniai. 19 amžiaus antros pusės–20 amžiaus pirmos pusės juostų saugoma Lietuvos muziejuose.

Moterys juostomis susijuosdavo ilgus sijonus, pasirišdavo kojines, varstydavo liemenes; iš juostų buvo siuvami prijuosčių ir sijonų juosmenėliai, galvos papuošalai. Vyrai juosta susijuosdavo marškinius, kelnes, viršutinius drabužius, rišdavo autus. Iš juostų buvo daromos lauknešėlių rankenos, išeiginių pakinktų dalys (vadžios), jos naudotos kūdikiui vystyti, lopšiui, sėtuvei parišti, karstui į duobę nuleisti. Pietų Lietuvoje juosta buvo dažniausia vestuvių dovana (dar dovanojimai), jaunosios teikiama kviesliui, piršliui, pabroliams, vyro giminėms, kaimynams. Po vestuvių vykdama į vyro namus ji juostą užrišdavo ant pakelės kryžiaus, kiemo vartų, vyro namuose ja aprišdavo daugelį apyvokos daiktų, dėdavo prie šulinio, pirmą kartą eidama į pirtį juostą aukodavo pirties kūrentojui ir kita. Žinoma 16 juostos rišimo būdų. Moterys dažniausiai rišdavo priekyje ar viename šone kilpomis, vyrai – du kartus apsukdavo apie juosmenį, priekyje pernerdavo 2–3 kartus ir nuleisdavo juostos galus abiejuose šonuose. Iki 20 amžiaus pradžios austi juostas mokėjo beveik visos kaimo moterys.

juostų audimo dirbtuvė Skapiškyje 1923 (Kupiškio etnografijos muziejus)

Juostas dar audžia tautodailininkai. Puošnios juostos, kaip suvenyrai, įteikiamos garbingiems svečiams, jubiliatams.

1435

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką